Paskutiniu metu užvaldė aistra suši, o paskutinis vizitas į suši barą, buvo paskutinis lašas bandyti suši pasigaminti namuose. 

Nustebau. Pirma – naminiai tikrai tikrai skanesni, antra – gaminti juos vienas juokas. Kalbu apie į nori lapelius įvyniotą suši.  Paprasti, bet puikūs. Gal dar nemoku ryžių paruošti idealiai, ar suvynioti taip tobulai, bet skoniui tai tikrai nekenkia. Įdaras gali būti pats įvairiausias, ką sugalvojame, tą dedame.

Mano įdarai: kari vištiena, agurkas, kreminis sūris, saulėje džiovinti pomidorai, salotos. Keptos krevetės, agurkas, kreminis sūris, salotos. Kari vištiena, agurkas, pomidoras, kreminis sūris, salotos, svogūnų laiškai.

Pirmą kartą gaminant suši reikės:

suši ryžių,

nori lapelių (pakelyje 5 lapeliai, užteks 5 asmenims),

sojos padažo sumažintu druskos kiekiu,

ryžių acto,

vasabi pastos (žalia pasta, skoniu primenanti krienus),

marinuoto imbiero (imbieras skirtas burnai atgaivinti, prieš ragaujant kitokio skonio suši),

kilimėlio sušiams vynioti,

druskos,

cukraus.

Įdarui reikės:

kreminio sūrio,

pomidorų,

agurko,

avokado,

salotų lapų,

svogūnų laiškų,

keptų krevečių,

vištienos krūtinėlės pakeptos su kari prieskoniais,

saulėje džiovintų pomidorų,

Sirupui ryžiams laistyti: 4 šaukstai ryžių acto, 1 šaukštas cukraus, 1 šaukštelis druskos.

Gaminame:

Pirmiausia išverdame ryžius. Virti, kaip nurodyta ant pakuotės arba pirma ryžius gerai nuplauname, vandenį kečiam, kol lieka skaidrus. Nuplautus ryžius supilame į puodą ir užpilame vandeniu gerus 2,5 cm virš ryžių. Ryžius užverdame, prisukame kaitrą iki labai mažos kaitos (kaitlentėje iki 1 ) ir verdame ryžius ~ 20 min. Tuo metu galima pamaišyti. Po 20 minučių paliekame dar 10 minučių pastovėti, bet puodo dangčio jokiu būdu negalima nukelti.  Išvirusius ir pastovėjusius ryžius išimame iš puodo geriausia į plokščią didesnį indą ir paliekame atvėsti.

Kai ryžiai lieka tik truputį šilti sulaistome juos sirupu: atskirame inde pašildome ryžių actą, druską ir cukrų, kol ištirpsta cukrus. Gatu sirupu sulaistome ryžius.

Kai ryžiai paruošti galima gamint suši.

Ant bambukinio kilimėlio sušiams vynioti, patiesiame nori lapelį. Tiesiame blizgia puse į viršų,  juostelės nori lapelio turi būti vertikalios, arba kitaip turi žiūrėti ta pačia kryptimi kaip ir kilimėlio siūlės – išilgai.

Ant nori lapelio dedame saują ryžių, šlapia ranka ar šaukštu paskirstome juos palei visą visą nori lapelį, pabaigoje palikdami 2 cm nori lapelio neuždengtus. Ryžių sluoksnio storis turi būti, koks 1 cm.

Per vidurį ryžių sluoksnio dedame įdarus:

krevetes, pomidorus, agurko juosteles, susuktą salotos lapą, tepame šaukšteliu sūrio, įdaras jau jūsų fantazija.

 

Sudėjus norimą įdarą suši susukame į ritinėlį. Susukus ritinėlį, dar neišvyniojus iš kilimėlio, galima rankomis jį paspausti.

Ritinėlį supjaustome šlapintu peiliu, kraštus nupjauname, kad suši būtų gražesni.

Patiekiame suši su sojų padažų, vasabi pasta ir marinuotu imbieru.

Skanaus!

Mano mylimiausia. Iš visų atsargų šita dingsta pirmoji. Kadaise šį receptą radau supermamose ir taip tiko, ir patiko, kad šios mišrainės nelaikau grybų gadinimu, todėl darau visuomet, kai tik turiu grybų.

Reikės:

1 kg pomidorų,

1 kg grybų (plautų, apvirtų, nieko tokio jei bus ir mažiau),

0,5 kg svogūnų,

1 kg morkų,

1 stiklinė ryžių,

200 g. aliejaus,

100 ml vandens,

1,5 VŠ druskos,

1,5 VŠ cukraus,

pipirų, lauro lapų jei mėgstate česnako kelios skiltelės,

stiklainių ir dangtelių paruoštų konservavimui.

Gaminame:

Svogūnus smulkiai supjaustome, morkas sutarkuojame morkų tarka.

Į puodą pilame aliejų ir mažoje kaitroje apkepiname morkas ir svogūnus.

Pomidorus supjaustome smulkiai.

Smulkintus pomidorus ir visas kitas sudedamąsias dalis sudedame į puodą su apkepintomis morkomis ir svogūnais.

Daržoves troškiname nedidelėje kaitroje, kol išverda ryžiai. Pamaišant.

Pabaigai, jei mėgstate, galite gardinti česnaku.

Karšta mišrainė sudedama į stiklainius ir užsukama dangteliais. Laikyti šaltai.

Skanaus!

 

Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Šiandien lyja, naktį lijo, ryte …. visą rytą slankiojau apsnūdus, kol bandžiau gelbėtis kava, apsigraibiau, kad tuoj pietūs. Tad reikėjo greitų pietų. Pietų per 15 – 20 min. Tam labai tiko greitas vištienos karis. Mano šeima šį karį labai mėgsta, smagiausia, kad mažoji jį taip valgo, kad net širdį glosto,  tik prieskonių dedu mažiau, kai valgom tik suaugę – dedu daugiau. Užtrunki šį karį pagaminti  trumpiau, nei išverda ryžiai.

Reikės:

~ 400 g. vištienos krūtinėlės (įprastos parduotuvinės pakuotės),

1 didelės morkos,

didelio svogūno,

2 česnako skiltelių,

indelio kokosų pieno (400 ml),

aliejaus kepimui,

prieskonių: kumino, pipirų, druskos, kalendros, saldžios paprikos miltelių, vorčesterio padažo (šlakelio).

Prieskoninėse turintiems Garam Masala, naudokit jį vietoj kumino ir kalendros, pipirų.

Neturintiems Garam Masala, pažadu, kurią dieną gaminsiu (jei taip galima pasakyt), būtinai įdėsiu, žiūrėti – čia.

Gaminame karį:

Ryžius užkaičiame virti.

Tuo metu smulkiname svogūną, stambia tarka tarkuojame morką.

Su šlakeliu aliejaus pakepame svogūną ir morką, kol suminkštėja. Apkepusius išgraibome į dubenį.

Vištienos krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis. Apkepame toje pačioje keptuvėje, kur ką tik kepė svogūnai ir morkos.

Vištieną geriausia kepti didelėje kaitroje, trumpai, kad iškeptų, bet liktų minkšta ir sultinga. Apskrudusi neturi būti! Baigiant kepti vištienai sudedame pjaustytas česnako skilteles, barstome prieskoniais.

Supilame kokoso pieną ir paverdame, kol padažas sutirštėja (~ 10 min). Tuo metu baigs virti ryžiai.

Skanaus!

Karį pasigaminti įkvėpė: kassuvalgyti.

 

 

 

Ryžių pudingas tai ir puikus desertas, ir fantastiškas pusrytis arba vakarienė, kaip jums labiau patinka, o ir pagaminti jį nėra ką. Nepakartojamas tiek šiltas, tiek šaltas. Idėją pudingui gavau iš anksčiau rodytos laidos „Beatos virtuvė“.

Reikės:

6 VŠ ryžių (geriausia kuo labiau krakmolingų, jei neturit issiversit ir su turimais, tik neplaukit prieš verdant)

~ 0, 5 l pieno,

~ 1 VŠ cukraus,

šiek tiek druskos,

0,5 vanilės lazdelės,

saujos razinų.

Gaminame:

Ryžius užpilame vandeniu, svarbu, kad apsemtų ryžius, bet daug nereikia. Verdam kol ryžiai lengvai apverda, per tą laiką turi išgaruot vanduo, jei matom, kad vandens mažai – įpilam dar šiek tiek. Apvirus ryžiams pilame pieno, kažkur 1  – 1,5 cm virš ryžių ir verdame, kol ryžiai išverda ir beveik suverda, jei reikia, dar pilam pieno. Svarbu virti ant mažos kaitros ir vis pamaišyti, kad baigiant virti – neprisviltų. Pabaigai sudedame plikytas, mirkytas razinas ir paskutinėjame vanilės lazdelės vidinės dalies, pilame šlakelį pieno ir dar kelias minutes paverdame.

Valgyti galima pagardinus mėgstama uogiene.

Skanaus!

Šaltinis: čia.