Ilgą laiką galvojau, kad naminę duoną galima kept tik pas mamą, kur stovi sena duonkepė krosnis, kur duona rauginama mediniame duonkubilyje ir t.t. mieste gyvenančiam žmogui tai neprieinama. Kas gi bute tokius dalykus turės?

Ir štai vieną dieną darbe, merginos iš kanceliarijos vaišino namine duona, pasigyrė, kad pačios kepa. Pasakos, pagavojau. Pasirodo, norint išsikepti tikros kaimiškos ruginės duonos nereikia jokių stebuklingų dalykų. Nereikia senovinės duonkepės krosnies, jokios elektrinės duonkepės, nereikia ir medinio duonkubilio, užtenka tik noro ir paprastos paprasčiausios orkaitės. Labai labai ačiū  Ingai ir Gražinai, pasidalijusioms ne tik receptu, bet ir davusioms duonos raugo. (Tiems, kam bendradarbės raugo neatneš, parašysiu, kaip pasidaryt raugo patiems)

Jau ne vienus metus kepu duoną pagal jų receptą, turiu pasakyti, kad nieko nėra lengviau nei išsikepti duoną: lengva, nebrangu, o koks rezultatas. Fantastika! Pavyksta pirmu bandymu, net neabejokit ! Reikia tik  laiko.

Kodėl ruginė?  Atsakymas vienas – pati sveikiausia, ilgai nesensta.  Žinoma, balta kvietinė duona skanesnė, bet visi žinom, kad ruginę valgyt sveikiau.

Taigi: tikra kaimiška, naminė, juoda (kaip vadinsi – nepagadinsi)  ruginė duona

Reikės:

~ 2 kg ruginių miltų (patys tinkamiausi Ustukių malūno)

~ 1,5 stiklinės cukraus

2 AŠ druskos

1,7 L vandens

geros saujos kmynų (nebūtinai)

stiklinės ar mažiau duonos raugo

Pirmas etapas – rauginimas (2 paros):

Į dubenį beriame 2 VŠ cukraus ir 2 AŠ druskos, gerą saują kmynų ir viską užplikome 1,7 L verdančio vandens. Į vandenį maišant  barstome 4 saujas ruginių miltų. Viską gerai išmaišome, kad neliktų gumulėlių ir atvėsiname. Atvėsiname tiek, kad būtų šiek tiek šiltas, dedame raugą. Išmaišome, uždengiame rankšluosčiu ir paliekame 2 paroms kambario temperatūroje (nereikia nei šiltai, nei apkamšyt, ar ant šilto puodo laikyt).

Antras etapas – atminkymas (nuo 4  val. iki 1 paros):

Po dviejų parų į tą dubenį beriame 1,5 stiklinės cukraus (aš dedu 1  stiklinę, nes mėgstu, kai jaučiasi šiek tiek rūgštelės). Išmaišome, kad cukrus ištirptų ir su samčiu ar šaukštu pasemiame ~ 1 stiklinę raugo (bus kitam kartui, šaldytuve raugas uždarame inde gali stovėt iki mėnesio). Į likusią tešlą beriame likusius miltus ir užminkome duoną. Gerai paminkyti, tešla turi būti lipni, minkšta. Tešlą dubenyje uždengtą rankšluosčiu, kambario temperatūroje, paliekame mažiausia  4 – 6 val. daugiausia 1 parai. (Geriausia: vakare užminkykit, o kitą dieną iki vakaro išsikepkit).

Trečias etapas – kepimas (~2 val.):

Kai duona užminkyta pakyla (padvigubėja), tai ženklas, kad jau reikia kepti. Sušlapiname rankas ir nebemaišant tešlos į skardą formuojame duonos kepalą.  Skardą su duona šaltoje orkaitėje palaikyt kelias minutes ir kepti apie 2 val. 200 laipsnių temperatūroje. Jei netingit, pirmą valandą kepkite 180 laipsnių temperatūroje, o kitą valandą 200 laipsnių temperatūroje.

Iškepusią duoną (senovinis mamos būdas patikrint ar duona iškepė – pabelsti  į duonos apačią, jei garsas aiškus – iškepė)  aptepti vandeniu, užkloti rankšluosčiu ir palaukti, kol atvės.

Skanaus!

[nggallery id=5]

Jei pasiklydote skaičiuodamos tas paras. Aš darydavau, kol išmokau, taip: trečiadienį užplikau, penktadienį užminkau, šeštadienį kepu duoną. Nežiūrėkit tiksliai laiko, para – apytikris matas duonos kepime. Nebūtina valanda į valandą, kaip išeis taip. Esu kartą perlaikius duoną neužminkant daugiau negu vieną parą, va tada turėjau bėdos, tešla perrūgo ir visas darbas nuėjo per niek. Tai parą, o ne kelias valandas. Jei patalpa labai šilta, gali būti, kad duona įrūgs greičiau, nereiks nė dviejų parų.