Dukros krikšto tėtis priminė seniai pamirštą, bet labai gerą patiekalą – šaltieną. Kiaulienos šaltieną. Skanu. Pats produktas iš kurio įprastai verdama šaltiena, kiaulės galva – ne labai žavingas produktas, bet galutinis rezultatas viską atperkantis. O jau valgyt kaip skanu: su virtomis bulvėmis, su krienais, su majonezu, su duona, kaip kas sugalvoja…
Šis šaltienos variantas pats paprasčiausias, tokią šaltieną pasidarys kiekvienas, labiau patyrę virtuvėje gamina su šaltieną su daržovėmis, su višiena, bet čia ne šitas variantas. Čia labai paprasta, sakyčiau labai vyriška versija. Man ji patiko, patiko tai, kad aš iš tų, kurie žinodami, kad į patiekalą įeina kiaulės ausis, šnipas ar dar koks ten dalykas, tokio nė į burną nededu, net neragauju, o šią šaltieną valgiau su džiaugsmu ir kai paskui pasakė, kad čia ir ausytės, ir skūrytės nustebau. Net nejaučiau! Taigi jei viskas gerai išvirta ir sumalta, tai tinka ir tokiems kaip aš.
Šios šaltienos Rolandas daro dvi versijas: viena- pjaustyta gabalais – jam, kita – malta ir tiršta – žmonai. Man labiau prie širdies moteriška versija, malta, gal tik ne tokia tiršta, bet čia jau ne esminės smulkmenos.
Reikės:
Kiaulės galvos (ausų ar koju, karkos ką turim tą naudojam),
druskos,
pipirų (nemaltų juodų ir kvapių po kelis),
lauro lapų.
Gaminame:
Kiaulės galvą geriau perkirstą į kelias dalis, kad tilptų į puodą, kojas, ausis ar ką naudosim nuplauname ir dedame į puodą. Užpilame vandeniu.
Palaukiame, kol užverda. Nugraibome putas.
Sudedame lauro lapus, druską, pipirus ir verdame, verdame, verdame. Kol mėsa atsiskiria nuo kaulų. Kokias 2 – 2,5 val.
Išvirusią mėsą išgraibome, paliekame pavėsti.
Pravėsus mėsą nuimame nuo kaulo.
Jei šaltieną gaminame pjaustytą – mėsą pjaustome. Jei maltą – sumalame, jei esate toks „jautrus“, kaip aš, malti geriau naudojant smulkų mėsmalės sietelį.
Paruoštą šaltieną sudedame į norimus indus (gilesnius dubenėlius), ir užpilame nukoštu sultiniu, kuriame virė mėsa šaltienai.
Užpiltą šaltieną dedame į šaldytuvą, kad sustingtų.
Skanaus!