Kai pamačiau Gruodžio mėnesio „Kepėjų be stabdžių“ iššūkį, buvau sužavėta. Gal čia ir itališkas saldumynas, bet jau nuo seno žinomas ir pas mus. Mes su mama jį vadiname  „parpulių“ tortu. Kepdavome jį ir net supratimo neturėjome apie jo kilmę. Taigi šitas reikalas jau buvo žinomas, o dar kaip tyčia, mama jau ne pirmą mėnesį kalbino tą „parpulių“ tortą pasigamint, taigi viskas susiklostė tik „UŽ“.

Ramia dūšia imiausi aš to Strufolio. Veltui. Koją pakišo, kaip tik – patirtis. Pradėjusi gaminti tešlą, pamačiau, kad jos receptas beveik analogiškas mano žagarėlių receptui, apie kurį jau rašiau čia. Kur bėda? Žinojau, kaip ši tešla „pučiasi“, nežinojau ar bus gražūs Struffoliai. Nutiko tai, ko ir tikėjausi, Struffoliai išsipūtė, išsižiojo, išsikėtė, o vaizdas visai neglostė akies.  Vietoj tobulai ovalių, maniškiai buvo: kreivi, šleivi, praplyšusiais pilvais, tarsi pikdžiugiškomis šypsenomis. Man tešlai norėjosi daugiau miltų, bet laikiausi duoto recepto…

Prastos išvaizdos Struffoliai tai pirma bėda. Antrą kartą koją vėl pakišo patirtis, patirtis verdant medaus sirupus.  Žinojau, kad  per trumpai virtas sirupas nieko nesuklijuos, o pervirtas bus kietas ir guminis. Virdama pradėjau bijot ir to, ir kito varianto. Na bet bent jau sirupas gavosi geras…

 Nors akis badyte badė tos struffolių pikdžiugiškos šypsenos, skoniui tai nepakenkė, saldu – gardu, visai neblogai. Pati, Struffoli di Napoli kurį pagaminau, vertinčiau  7 balais iš 10 – ies. Mano tėtis buvo vyriškai santūrus, nepagyrė, bet, kad skanu irgi nesakė, mamos nuomone: “ tiems struffoliams kažko trūksta“, o brangusis išsitraukė sunkiąją artileriją: „nelabai“, suprask – nieko gero. Įdėjau šio dalyko paragauti vyro brolio šeimai, lauksiu jų nuomonės…

Kaip niekada bus įdomu, koks gi Struffoli di Napoli gavosi kitiems, priėmusiems iššūkį. Įdomu ar kilo tokių bėdų kaip man. Laukiu nekantraudama gruodžio mėnesio apžvalgos…

Reikės:

Tešlai:

5 vidutinio dydžio kiaušinių,

3 VŠ cukraus,

450 g miltų (šiek tiek reikės pabarstymui),

1/2 citrinos žievelės,

1/2 apelsino žievelės,

žiupsnelio druskos,

1 VŠ degtinės (pilt į aliejų virimui)

aliejaus virimui.

Sirupui:

250 g medaus,

100 g cukraus,

2 VŠ vandens.

Papuošimui:

pabarstų,

cukatų ir kitų gražumų.

Gaminame:

Struffolius verdame įkaitintame aliejuje, kol išsipučia ir gražiai parausta.

Išvirusius dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalai.

 Sirupą:

Medų, cukrų, vandenį supilame į puodą ir kaitiname ant nedidelės ugnies, kol ištirpsta cukrus.

Į sirupą sudedame nuo apelsino, citrinos nupjautas žievelės juosteles (be baltosios dalies, pjauti reikia plonai plonai, kitaip bus kartu).

Sirupą su žievelėmis verdame, kol jis lieka tirštas, lipnus. Virdama orientuojuosi pagal burbulus, jei jų daug ir smulkūs, virti reikia toliau, kai pradeda mažėt bulbulų, bet jie tampa didesni, tai reiškia artėjančią virimo pabaigą.

Struffoli di Napoli:

Išvirtus struffolius suberiame į sirupą, išmaišome. Sudedame juos žiedo forma. Papuošiame.

Skanaus!

Daugiau apie iššūkį: čia.

Šis plastilino receptas yra pirmoje Beatos knygoje „Beatos virtuvė“. Superinis dalykas, tiems kas turi vaiku. Mano mažoli lipdo nuo metų, ne kiek jinai, kiek mane verčia. Tai ir lipdom abi, lipdom… Kadangi pati prisidedu prie šio reikalo, tai jau turiu supratimą apie pastilinus. Naminis plastilinas – nuostabus, minkštas, lipnus, o liesti –  vienas iš geriausių, pirkti, garsių firmų, tai tik spalvomis gražūs, bet lipdyti jie kieti, nemieli liesti, arba birūs. Kai reikia kiškiui ar kam kitam ausytes ar nosytę prilipdyt ir nelimpa, o namie gamintas – limpa. Trupiniai, palikę kur ne vietoj, sudžiūna ir puikiai susišluoja. Laikyti namie gamintą plastiliną reikia arba šaldytuve polietileniame maišelyje arba uždarame indelyje. Tai saugus naudoti ir ekologiškas plastilinas, juk gaminame iš maisto produktų. O dar viena nuostabi šio plastilino savybė, svarbi mamoms, kurių vaikučiai viską mėgsta dėti į burną – jis toks sūrus, kad vieną kartą lyžtelėjęs daugiau niekada plastilino į burną nedės.

Pasigaminti tokį plastiliną –  juokų darbas, užtrunka tik kelias minutes. Specialių indų (kokių senų, nenaudojamų) virimui nereikia, nes po gaminimo, viskas puikiai išsiplauna.

Matavimo indas puodelis, kurio talpa – 150 ml.  Iš šio produktų kiekio išeis gana didelis, kaip greipfurtas, plastilino kamuolys.

Reikės:

2 puodeliai miltų,

2 puodeliai vandens,

1 puodelis druskos (smulkios),

2 VŠ aliejaus,

2 AŠ citrinos rūgšties,

maistinių dažų.

Gaminame:

Į indą pilame vandenį, druską ir visa kita,  kas nurodyta produktų sąraše.

Viską šaukštu sumaišome, kruopščiai maišyti nereikia, jei liks gumulų – tegul, ir dedame puodą ant viryklės, vidutinės kaitros.

Visą laiką maišome, maišyti darysis vis sunkiau. Viskas truks iki poros minučių, ne daugiau.

Kai masė lieka vienalytė nukeliame nuo viryklės, išimame plastiliną ar stalo ir perminkome. Karšta nebus, plastilinas bus šiltas, bet nebus karštas.

Svarbu plastino neperkaitinti, nes tada jis bus lipni košė, bet ne plastilinas.

Malonaus lipdymo!

Vakar nusprendžiau pasilepinti, nors gaminau graikišką troškinį, nusprendžiau tvirtai – vakarienę valgysiu savo, kitokią nei šeima. Taip užsinorėjau ko nors lengvo, „sūriško“. Prisiminiau Beatos laidoje matytus sumuštinius su dviem sūriais, kapareliais ir salsa verde padažu. Salsa verde man netinka dėl ančiuvių, nebėda – turiu savajį užpilo variantą. Beveik tas pats, tik be ančiuvių, o šį kartą ir be kaparelių. Nusprendžiau, bet kol pasigaminau iš savo kalno verkiančių pomidorų sultis, kol sužiūrėjau šeimos vakarienę, kol apšokinėjau sergančią mažąją, buvo taip vėlu, kad nebesinorėjo ir savosios vakarienės, vos vieną sumuštinį prisiverčiau suvalgyt, juk taip su noru dariau, kelis skaniausiai sušveitė, jau prisikirtęs troškinio brangusis, taigi dar keli sumuštiniai liko gulėt iki rytojaus. Ryte jie man labai viliojantys pasirodė, ir nustebau – karšti buvę vakar, šiandien iš ryto buvo gal net dar skanesni. Va tau ir karšti. O sūris, turėjau tik Vilkyškių „Fetuva“, tas iš viso nustebino, per netyčia papuolęs ant sumuštinio sužibėjo, kaip tikra žvaigždė, beje Beata naudojo: mozzarella ir feta sūrius.

Reikės:

Prancūziško batono (naudojau su česnakinio sviesto įdaru),

fetos sūrio (naudojau Vilkyškių „Fetuvą“),

Užpilui:

pusės citrinos sulčių (galima keisti balto vynuogių vyno actu),

kelių VŠ alyvuogių aliejaus,

česnako skiltelės,

kelių šviežių baziliko lapelių,

pipirų, druskos.

Gaminame:

Batono riekeles kelias minutes paskrudiname 200 laipsnių temperatūros orkaitėje.

Ant karštų riekelių sudedame fetos riekeles ir dar minutėlei šauname į orkaitę, kol sūris lengvai lengvai pasilydys.

Užpilą:

Į indelį pilame kelis VŠ aliejaus, spaudžiame česnaką, beriame smulkintą baziliką, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Beriame kelis grūdelius druskos,pipirų. Išmaišome, ragaujame – turi būt rūgštoka, bet maloniai. Jei per rūgštu, galima berti šiek tiek cukraus arba naudoti balto vyno actą.

Karštus sumuštinius užpilame užpilu ir mėgaujames.

Skanaus!

Šie bulvių šiaudeliai yra J. Oliver draugės April. J. Oliver siūlo šias bulves kaip garnyrą prie keptų jarubių ar kurapkų. Na, neturiu aš jarubių, greitu metu nekepsiu ir kurapkų, o šias bulvytes kepu dažnai.

Jas labai skanu valgyt vienas, kai norisi kažko, nežinia ko… Taip pat labai tinka prie stiklo alaus svečiui pavaišint. Nuostabios bulvytės, primena bulvių traškučius, o dar ir paruošiamos labai greitai.

2 porcijoms

Reikės:

2 didelių bulvių,

alyvuogių aliejaus virimui,

rozmarino,

citrininės druskos.

Gaminame:

Bulves nuskutame, nuplauname ir sutarkuojame plonais šiaudeliais, jei nėra tarkos nesunku supjaustyti:

bulvę supjaustome maždaug 0,5 cm storio griežinėliais

o šiuos – plonais šiaudeliais.

Bulvių šiaudelius nuplauname (plauname krakmolo perteklių). Nusausiname (ar paprastu ar popieriniu rankšluosčiu).

Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų (patikrint ar kepimo temperatūra tinkama, galima dar į šaltą aliejų įmetus buvės šiaudelį, kai bulvė iškyla į paviršių ir prausta, temperatūra tinkama gruzdinti).

Į įkaitusį aliejų dedame dalį bulvių šiaudelių ir porą minučių kepame, kol apskrunda ir parausta. Likus 30 sekundžių iki virimo pabaigos įmetame rozmarino lapelių, šviežio būtų puiku, bet tiks ir džiovintas, tik nebus toks aromatingas. Kitą porciją bulvyčių verdant ir vėl likus 30 sekundžių dedame rozmarino. Ir t. t. …

Traškučius su rozmarinais išgriebiame ant popierinės sevetėlės, kad susigertų riebalai. Tada apibarstome citrinine druska. Ir rozmarinų ir citrininės druskos čia tikrai labai reikia, nepamainomai. Rozmarinai aliejui suteikia nuostabų aromatą, citrininė druska – bulvėms.

Skanaus!

Jei nežinote, kaip pasidaryti citrininę druską – rasite „Čiliuke“ rytoj. Laukite tęsinio.

Idėja: J. Oliver knyga „Gimęs gaminti“

Jei mėgstate fetos sūrį žolelių aliejuje – šis receptas kaip tik jums. Receptas nuostabus tuo, kad savo mėgiamą (paprastą lietuvišką) varškės sūrį lengvai paversite puikiu užkandžiu arba salotų, sriubų ar tiesiog duonos, pagardu.

Reikės:

1 vidutinio dydžio varškės sūrio, riebumo kokio norite, jei bus labai liesas bus sunkiau pjaustyti – trupės.

1 L vandens,

3 šaukštų druskos,

kokybiško alyvuogių aliejaus (nemanau, kad bus blogiau jei naudosite savo mėgiamą)

šviežių čiobrelių (naudojau džiovintus bazilikus ir čiobrelius, nes mano prieskoniai dar tik dygsta, vis gi, dar tik balandis)

rožinių pipirų (jei neturite rožinių pipirų nieko tokio, jie pasižymi saldoku kalendrą primenančiu skoniu, tad pipirus keiskite keliais kalendros grudeliais)

Gaminimas:

Sūrį supaustome mažais gabalėliais. Sudedame į uždaromą indą.

Pasiruošiame druskos marinatą:  1 L vandens – 3 šaukštai druskos.  Druską vandenyje maišome, kol ištirpsta ir šiuo marinatu užpilame sūrio gabalėlius. Indą uždarytą laikome 1 parą.

Po paros marinatą nupilame, sūrį gausiai pabarstome prieskoniais ir užpilame aliejumi, laikome uždarame inde dar 2 –  3 paras.

Gauname nuostabų, fetos sūrį primenantį užkandį ar pagardą, kuris kuo ilgiau stovi, tuo skanesnis. Patarčiau laikyt šaldytuve.

Skanaus!

Šaltinis: Žurnalas “ Virtuvė Nuo…Iki…“ Nr. 1-2 (32) 2012