Ilgą laiką galvojau, kad naminę duoną galima kept tik pas mamą, kur stovi sena duonkepė krosnis, kur duona rauginama mediniame duonkubilyje ir t.t. mieste gyvenančiam žmogui tai neprieinama. Kas gi bute tokius dalykus turės?

Ir štai vieną dieną darbe, merginos iš kanceliarijos vaišino namine duona, pasigyrė, kad pačios kepa. Pasakos, pagavojau. Pasirodo, norint išsikepti tikros kaimiškos ruginės duonos nereikia jokių stebuklingų dalykų. Nereikia senovinės duonkepės krosnies, jokios elektrinės duonkepės, nereikia ir medinio duonkubilio, užtenka tik noro ir paprastos paprasčiausios orkaitės. Labai labai ačiū  Ingai ir Gražinai, pasidalijusioms ne tik receptu, bet ir davusioms duonos raugo. (Tiems, kam bendradarbės raugo neatneš, parašysiu, kaip pasidaryt raugo patiems)

Jau ne vienus metus kepu duoną pagal jų receptą, turiu pasakyti, kad nieko nėra lengviau nei išsikepti duoną: lengva, nebrangu, o koks rezultatas. Fantastika! Pavyksta pirmu bandymu, net neabejokit ! Reikia tik  laiko.

Kodėl ruginė?  Atsakymas vienas – pati sveikiausia, ilgai nesensta.  Žinoma, balta kvietinė duona skanesnė, bet visi žinom, kad ruginę valgyt sveikiau.

Taigi: tikra kaimiška, naminė, juoda (kaip vadinsi – nepagadinsi)  ruginė duona

Reikės:

~ 2 kg ruginių miltų (patys tinkamiausi Ustukių malūno)

~ 1,5 stiklinės cukraus

2 AŠ druskos

1,7 L vandens

geros saujos kmynų (nebūtinai)

stiklinės ar mažiau duonos raugo

Pirmas etapas – rauginimas (2 paros):

Į dubenį beriame 2 VŠ cukraus ir 2 AŠ druskos, gerą saują kmynų ir viską užplikome 1,7 L verdančio vandens. Į vandenį maišant  barstome 4 saujas ruginių miltų. Viską gerai išmaišome, kad neliktų gumulėlių ir atvėsiname. Atvėsiname tiek, kad būtų šiek tiek šiltas, dedame raugą. Išmaišome, uždengiame rankšluosčiu ir paliekame 2 paroms kambario temperatūroje (nereikia nei šiltai, nei apkamšyt, ar ant šilto puodo laikyt).

Antras etapas – atminkymas (nuo 4  val. iki 1 paros):

Po dviejų parų į tą dubenį beriame 1,5 stiklinės cukraus (aš dedu 1  stiklinę, nes mėgstu, kai jaučiasi šiek tiek rūgštelės). Išmaišome, kad cukrus ištirptų ir su samčiu ar šaukštu pasemiame ~ 1 stiklinę raugo (bus kitam kartui, šaldytuve raugas uždarame inde gali stovėt iki mėnesio). Į likusią tešlą beriame likusius miltus ir užminkome duoną. Gerai paminkyti, tešla turi būti lipni, minkšta. Tešlą dubenyje uždengtą rankšluosčiu, kambario temperatūroje, paliekame mažiausia  4 – 6 val. daugiausia 1 parai. (Geriausia: vakare užminkykit, o kitą dieną iki vakaro išsikepkit).

Trečias etapas – kepimas (~2 val.):

Kai duona užminkyta pakyla (padvigubėja), tai ženklas, kad jau reikia kepti. Sušlapiname rankas ir nebemaišant tešlos į skardą formuojame duonos kepalą.  Skardą su duona šaltoje orkaitėje palaikyt kelias minutes ir kepti apie 2 val. 200 laipsnių temperatūroje. Jei netingit, pirmą valandą kepkite 180 laipsnių temperatūroje, o kitą valandą 200 laipsnių temperatūroje.

Iškepusią duoną (senovinis mamos būdas patikrint ar duona iškepė – pabelsti  į duonos apačią, jei garsas aiškus – iškepė)  aptepti vandeniu, užkloti rankšluosčiu ir palaukti, kol atvės.

Skanaus!

[nggallery id=5]

Jei pasiklydote skaičiuodamos tas paras. Aš darydavau, kol išmokau, taip: trečiadienį užplikau, penktadienį užminkau, šeštadienį kepu duoną. Nežiūrėkit tiksliai laiko, para – apytikris matas duonos kepime. Nebūtina valanda į valandą, kaip išeis taip. Esu kartą perlaikius duoną neužminkant daugiau negu vieną parą, va tada turėjau bėdos, tešla perrūgo ir visas darbas nuėjo per niek. Tai parą, o ne kelias valandas. Jei patalpa labai šilta, gali būti, kad duona įrūgs greičiau, nereiks nė dviejų parų.

Šį pavasarį mano galvoje gimė planas – chuliganas. Apie ką čia aš?  Iki šiol mano balkone augdavo dekoratyvinės pupelės (liaudiškai – šabalbonai), pupelės – nuostabus reikalas, kai jos sužaliuodavo balkone su vyru vaikščiodavome vienmarškiniai (žinoma vasarą). Tokia tanki užuolaida, nuostabu, bet… Viskas būtų taip ir likę, jei ne prieš beveik du metus gimusi mažoji. Kaip ir visoms mamoms, man irgi norisi, kad mažiukė valgytų kuo sveikesnį maistą, tai ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius nors šį tą užsiauginti balkone. Tas šis tas tai: agurkai, pomidorai (mažoji juos dievina) ir žinoma, na koks gi pavasaris be jų – ridikėliai. Vėliau kažkaip atsirado vietos salotoms, laiškinam česnakui, krapams, būtinai – bazilikui, ne pirmi metai – kalijoms, ir naujiena  – žemuogėms bei levandai.  Uf…. kiek visko. Dar nežinau kas bus, bet viena pažadu – sąžiningai informuosiu kaip ir kas auga ir užauga, ar  viskas į nieką pavirto (kaip pasakytų K. Donelaitis). Jei mano patirtis bus kam nors įdomi ar pravers,  bus nuostabu.

Šie cepelinai su varškės įdaru, puikiai tinka ne tik vaikiškam meniu, su pasigardžiavimu juos valgo visa šeima. Vaikam galima patiekti su grietinės ar natūralaus jogurto padažu, o suaugusiems su kokiu padažu labiau patinka, arba ką tuo metu turite šaldytuve. Jei nevirtus varškės cepelinus užšaldysite, turėsite pusgaminius kitam kartui. Įdaras gali būti pats įvairiausias: mėsos, varškės, grybų ir t.t.

 10 cepelinų reikės:

500 g. varškės  cepelinų masei + 180 g. varškės įdarui

2 kiaušinių cepelinų masei + 1 kiaušinis įdarui

2 dideli VŠ manų kruopų

2 dideli VŠ krakmolo

druskos

gaminame įdarą:

180 g. varškės išmaišome su 1 kiaušiniu ir trupučiu druskos. Aš pagardinu trupučiu džiovinto ar žalio mairūno.

gaminame cepelinus:

Likusią varškę (500 g.) sumaišome su 2 kiaušiniais, manų kruopomis ir krakmolu, šiek tiek druskos. Jei varškė riebi gali užtekt vieno kiaušinio, jei labai sausa gali reikt trijų. Masę gerai išmaišome, turi nelikt varškės gumuliukų.

Iš varškės masės dėgnomis rankomis formuojame cepelinus, dedame po VŠ įdaro, gražiai užlgostome, kad verd pant įdaras nepabėgtų.

Verdame pasūdytame vandenyje ~5 min.

Įdaras gali būti pats įvairiausias: varškės, uogų, grybų, mėsos (tik mėsa ar grybai turi būti paruošti išvirti ar iškepti, nes cepelinai virs trumpai.

Patiekiame su grietine arba su mėgstamu padažu.

Jei mėgstate fetos sūrį žolelių aliejuje – šis receptas kaip tik jums. Receptas nuostabus tuo, kad savo mėgiamą (paprastą lietuvišką) varškės sūrį lengvai paversite puikiu užkandžiu arba salotų, sriubų ar tiesiog duonos, pagardu.

Reikės:

1 vidutinio dydžio varškės sūrio, riebumo kokio norite, jei bus labai liesas bus sunkiau pjaustyti – trupės.

1 L vandens,

3 šaukštų druskos,

kokybiško alyvuogių aliejaus (nemanau, kad bus blogiau jei naudosite savo mėgiamą)

šviežių čiobrelių (naudojau džiovintus bazilikus ir čiobrelius, nes mano prieskoniai dar tik dygsta, vis gi, dar tik balandis)

rožinių pipirų (jei neturite rožinių pipirų nieko tokio, jie pasižymi saldoku kalendrą primenančiu skoniu, tad pipirus keiskite keliais kalendros grudeliais)

Gaminimas:

Sūrį supaustome mažais gabalėliais. Sudedame į uždaromą indą.

Pasiruošiame druskos marinatą:  1 L vandens – 3 šaukštai druskos.  Druską vandenyje maišome, kol ištirpsta ir šiuo marinatu užpilame sūrio gabalėlius. Indą uždarytą laikome 1 parą.

Po paros marinatą nupilame, sūrį gausiai pabarstome prieskoniais ir užpilame aliejumi, laikome uždarame inde dar 2 –  3 paras.

Gauname nuostabų, fetos sūrį primenantį užkandį ar pagardą, kuris kuo ilgiau stovi, tuo skanesnis. Patarčiau laikyt šaldytuve.

Skanaus!

Šaltinis: Žurnalas “ Virtuvė Nuo…Iki…“ Nr. 1-2 (32) 2012

Šie Kijevo kotletai pagaminami labai  lengvai ir greitai, o skonis neapsakomas, jie tokie minkšti, sultingi. Tokių kotletų prisigaminu daug, bet neišverdu ir padalijus po keletą sudedu į maišelius ir užšaldau. Labai puikui, kai reikia greitos vakarienės.

11 – ai Kijevo kotletų reikės

~ 600  g.  maltos vištienos krūtinėlės,

~ 1 pakelio (180g. ) varškės,

~ 0,5 pakelio  (180 g.) sviesto,

3 kiaušinių (1 vištienos masei, 2 plakiniui  – apvoliojimui)

80 ml vandens (1/3 puodelio),

~ 250 g. maltų duonos džiuvėsių (apvoliojimui),

~ 1 L aliejaus (virimui)

druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių vištienai gardinti, šaldytų ar šviežių krapų  sviestui gardinti

Gaminame:

Pirmiausia pasiruošiu sviestą, galimi įvairūs būdai, mėgstu paprastai ir greitai – atpjaunu 11 šalto sviesto gabalėlių, juos apibarstau šaldytais smulkintais krapais. Jei krapai švieži ar džiovinti, tuomet sviestą vos pabarstau druska.

Toliau gaminame Kijevo kotletus. Vištienos krūtinėlę, jei neturime maltos sumalame, sumaišome su varške (išvirus kotletus varškės nelieka nei pėdsako, jei nežinote, kad įdėta, niekuomet ir neatspėsit), 1 kiaušiniu, druska ir mėgstamais vištienos priekoniais, jei jų nėra ir nebūtina, užteks ir pipirų. Masę gerai išmaišome, kad vienodai pasiskirstytų prieskoniai ir varškė.

Pasiruošiame 2 kiaušinių ir 80 ml vandens (1/3 puodelio) plakinį, ir į atskirą indą maltus džiuvėselius  – apvoliojimui.

Drėgnomis rankomis gaminame kotletą į vidų įspaudžiam pasiruošto sviesto gabalėlį (procesas panašus į cepelinų gaminimą). Gražiai užapvalinus kotletą merkiame pasiruoštą kiaušinių plakinį ir ištraukus apvoliojame džiuvėsėliuose, tą patį kartojame antrą kartą (mirkome ir apvoliojame  2 kartus). Džiuvėsėlių negailim ir paspaudžiam, kad gražiai priliptų.

Kijevo kotletus verdame įkaitintame aliejuje. Virti reikia ant mažos kaitros, kitaip išbėgs iš vidaus sviestas. Kol verda reikia pavartyt, kad abi pusės išvirtų vienodai. Verda maždaug 20 min.

Skanaus!

Šaltinis : čia.