Reikės:

Cukinijos vidutinės (sėklas išimti) arba poros mažų,

kiaušinio,

~ 150 g. varškės,

miltų (naudoju speltos, nuostabūs blynai būna ir ne tik blynai, o dar sako labai sveiki…),

druskos, pusės svogūno galvos,

aliejaus kepimui ir 2 VŠ į tešlą.

Gaminame:

Cukiniją sutarkuojame su bulvine tarka, nusunkiame, nepagailime.

Su ta pačia tarka sutarkuojame pusę svogūno galvos (nebūtinai jei nemėgstate).

Mušame kiaušinį, dedame pertrintą varškę, išmaišome.

Dedame miltus, miltų tiek kad tešla nebebūtų vandeninga ir blynus galima būtų dėti su šaukštu, blynų tešla lieka panaši į miltinių blynų, jei miltų bus per mažai, blynai bus skysti ir kepant bus greičiau košė negu blynas. Bus sunku apversti.

Pilame kelis VŠ aliejaus į tešlą.

Kepame aliejuje, vidutinėje kaitroje, apverčiant.

Labai skanūs šie blynai ir su varškės padažu, ir su grietinės, ir su uogiene…

Skanaus!

Dėl vieno esu tikra, kiek lietuvių šeimų – tiek šaltibarščių variantų. Vieni daro su pienu, kiti su grietine, aš darau su kefyru arba rūgpieniu. Daržovės – kokias turiu po ranka, tikrai nebūtinai virti ar marinuoti burokėliai. Nuostabūs šaltibarščiai būna jei imam tik kefyrą, virtus burokėlių ir rugštynių lapelius ir krapų. Nuostabūs, o jei dar supilstyti į stiklines ir šaltutėliai… Labai skanu ir skystesni, ir tirštesni. Maniškis senų seniausiai pareiškė, kad šaltibarščiai – ne maistas, tad darau juos kuo tirštesnius, kitaip žmogus lieka alkanas. Čia jau skonio reikalas. Aš pati šaltibarščius labai mėgstu ir jei ne namiškių nuostata, kad čia ne maistas, gaminčiau juos tikrai ne du kartus per metus.

Reikės:

1 L kefyro ar rūgpienio,

svogūnų laiškų ryšulėlio (iš bėdos tiks ir galvelė susmulkinta),

saujos smulkintų krapų,

stiklinės virtų burokėlių ir rugštynių lapų,

kelių VŠ marinuotų burokėlių,

smulkinto agurko,

virto smulkinto kiaušinio,

druskos.

Gaminame:

Viską sumaišome pagal skonį, gardiname druska.

Šį kartą valgėme su orkaitėje keptomis bulvėmis.

Skanaus!

Po ilgų daržovinių dienų pagaliau atsigaus mėsavalgė šeimos pusė. Net stebiuosi, kaip kantriai laukė, nors ką ten laukė… Brangusis neapsikentęs moliūgienę šveitė su gabalėliu kumpio, o mažoji pamačiusi šaldytuve pieniškas dešreles kategoriškai liepė duot, ir jokie įkabinėjimai nepadėjo, savo pienišką šviežių daržovių sriubą abu liepė valgyt pačiai. Tai ką, šiandien mėsos diena.

Tiesiog karbonado nebenorėjau, tad idėją nusižiūrėjau iš Vilmos. Ragaujam. Labai skanu, net skaniau negu mano pačios, gal todėl, kad savi patiekalai jau pabodę…

Reikės:

kiaulienos nugarinės,

majonezo,

druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių mėsai,

kiaušinio,

maltų džiuvėselių,

aliejaus kepimui.

Gaminame:

Kiaulienos nugarinę supjaustome ~ 1 cm storio gabalėliais, juos pamušame kita peilio puse.

Bastome prieskoniais, plonai patepame majonezu ir paliekame marinuotis šaldytuve 1 – 2 val. (kuo ilgiau, tuo skaniau).

Pasimarinavusią mėsą apvoliojame maltuose džiuvėsėliuose ir kiaušinio plakinyje.

Kepame aliejuje, kol gražiai parausta.

Šį kartą valgėm su pievagrybių padažu ir fermentiniu sūriu bei šviežiomis virtomis bulvėmis.

Skanaus!

Dar vienas nuostabus dalykas iš mamos repertuaro. Nepaprastai skani ta moliūgienė,  šiemet net nesulaukiau, kada užaugs moliūgas, čiupau vieną ir tuoj pat į puodą. Nedaugžodžiausiu, koks skanus čia patiekalas, tiesiog reikia imt ir virt, pirma – nurysit liežuvį, antra – norėsit jos ir vėl, vėl ir vėl…

Reikės:

moliūgo,

svogūno galvos,

sviesto,

šlakelio aliejaus,

Džiugo ar kito mėgstamo sūrio,

druskos,

maltų džiuvėsėlių.

Gaminame:

Moliūgą supjaustome nulupame žievę ir išimame minkštimą su sėklomis.

Nuluptą dalį supjaustome nedideliais gabalėliais, užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol beveik išverda. Užvirus 5 – 10 min. Virdant svarbu nepervirti, kad neliktų košė.

Išvirus, moliūgo gabalėlius nuvarviname kiaurasamtyje.

Tuo metu keptuvėje išlydome sviestą (nepagailime) ir šlakelį aliejaus. Smulkiai supjaustome svogūną ir apkepiname svieste, kol svogūnai lieka skaidrūs.

Svogūnams nuskaidrėjus ir suminkštėjus sudedame nuvarvintą moliūgą. Apkepame vartydami ~ 5 – 10 min. Kol moliūgai beveik suverda į vientisą masę. Barstome džiuvėsėlių.

Beriame pagal skonį, aš nepagailiu. Jei reikia dedame dar sviesto. Viską pakepame dar 5 min.

Skaniausia su Džiugu ir šviežiomis virtomis bulvėmis. Tinka su viskuo ir prie visko.

Skanaus!

Kol augau, tėvų namuose, keptas varškės sūris labai dažnai būdavo patiekiamas. Šlamšdavau jį pilna burna, karštą karštą tik iškeptą, degdavo rankos, lūpos vistiek kimšdavau, beprotiškai jis man būdavo skanus. Tėveliai kantriai išlaukdavo, kol pravėsdavo taip pat su malonumu valgydavo ir šaltą. O man ir šiandien, keptas varškės sūris be galo skanus tik karštas. Tai toks paprastas patiekalas, kad kai pamačiau Beatą kalbant apie jį laidoje nustebau – rodės, ką čia rodyt, visi tai žino, moka ir tai visai nieko naujo, tas pats kas lietuviams rodyt, kaip bulvinius blynus išsikept ar galų gale bulves…. Gerai pagalvojus ne toks jau tas patiekalas paprastas, o kad neprastas tai dar labiau, ypač su dideliu kalnu šviežių daržovių salotų, arba pusryčiams prie arbatos…

Reikės:

varškės sūrio (riebesnis būtų skaniau),

česnako,

druskos,

maltos raudonos paprikos,

kmynų ar kitų mėgstamų žolelių.

Gaminame:

Druską sumaišome su spaustu česnaku ir malta raudona paprika, prieskonių beriame tiek, kiek mėgstame. Mano sūris buvo su kmynais, tad kmynų nedėjau, jei patinka – dėkit.

Prieskonių mišiniu ištriname sūrį. Paliekame priekoniuotis (jei sūris mažas užteks kelių valandų, jei didesnis – geriau būtų palikti per naktį).

Sūrį kepame iki 200 laipnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parausta. Galima įsmeigti smeigtuką ar peiliu pažiūrėti, iškepęs visas sūris bus minkštas. Kepimo laikas priklauso nuo sūrio dydžio, nedidukui užteks 15- 20 min.

Skanaus!