Per ilgą laiką mūsų šeimoje nusistovėjo konservavimo receptai. Atsisijojo nelabai mėgiami ir dabar darau tik taip ir tai ką valgo mano šeima. Pomidorus konservuoju dviem būdais arba savo sultyse arba šiuo receptu. Nuostabūs abu, bet čia jau skonio reikalas.

Reikės:

Smulkių pomidorų, lauro lapų, kvepainčių pipirų.

Marinatui:

Litrui vandens – 2 VŠ druskos, 2 VŠ cukraus.

Gaminame:

Pomidorus nuplauname, sudedame į konservavimui paruoštus stiklainius ir dangtelius. Dangtelius paruošti paparasta. Jei dangteliai nauji – užtenka tik palaikyti verdančiame vandenyje, jei nauadoti – tada pakaitintus verdančiame vandenyje reikia išvalyti su spirituota ar degtinėje mirkyta vata.

Užpilame juos verdančiu vandeniu, pridengiame dangteliu. Palaikome ~ 10 min. (Laikau, kol stiklainį galima paimt į rankas ir nenusideginus nupilt vandenį).

Skystį nupilame į puodą, jį vėl užverdame ir vėl užpilame pomidorus. Vėl palaikome ~ 10 min. užpiltus ir nupilame į puodą.

Dar kartą užverdame skystį, tik šį kartą sudedame druską ir cukrų.

Marinatu užpilame pomidorus. Stiklainius užsukame dangteliais.

Skanaus!

Antras būdas nerealiai skaniai paruošti šparagus. Šitaip pakeptas pupeles mano brangusis tiesiog dievina, tik va pastoviai jas ruošiant namie vyksta derybos, iki kokio laipsnio pakepinti pupeles. Nes maniškis jas valgo kone sudegusias, o aš taip negaliu, juk tai šparagų gadinimas. Tai va taip ir deramės, kol šiek tiek vis tiek pupelės paskrunda ir taip kiekvieną kartą….

Reikės:

Šviežių šparaginių pupelių (nukarpyti abu galiukus),

didelio svogūno galvos (smulkinto)

sviesto,

maltų džiuvėsių,

druskos,

Džiugo ar kokio kito mėgstamo sūrio.

Gaminame:

Šis būdas panašus į pirmąjį variantą, bet kiek kitoks.

Šparagines pupeles nuplauname, nukarpome galiukus.

Sudedame nuvalytas pupeles į puodą, užpilame šaltu vandeniu, pasūdome ir verdame, kol suminkštėja arba kitaip tariant išverdame.

Į keptuvę sudedame smulkintą svogūną, lašą aliejaus ir gerą gabalą sviesto. Ant mažos kaitros sv0gūną pakapiname, kol jis lieka skaidrus ir minkštas.

Sudedame virtas šparagines pupeles, išmaišome ir ant vidutinės kaitros pakepame, kol šparagai lengvai paskrunda.

Dedame kelis VŠ (2-3) maltų džiuvėsėlių, jei reikia dar šiek tiek sviesto, išmaišome ir dar šiek tiek pakepame.

Valgome užbarstę mėgiamo fermentinio ar kito sūrio. Galima su pomidorų padažu. Galima valgyti vienas, su dešrele ar kita mėsa jei daržovės neatrodo rimtu maistu.

Skanaus!

Jau seniai spintelėje guli vaflių lakštai, liko vargšai nuo ledų ir  laukė savo laimės valandos. Laukė ir sulaukė, kol vieną dieną vartydama Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“ užtikau vaflių slėgtainio receptą. Prisipažįstu, nesu jų didelė mėgėja nuo vaikystės, kai juos gamindavo mama, bet šis receptas patraukė savo šokoldiškumu. Išbandžiau. Man patiko, kaip toks dalykas tikrai 10 balų. Riebus, saldus, šokoladinis  – tikras vaikiškas skanėstas. Jį darydama tikslių produktų matavimų nesilaikiau, dariau panašiai, matavau iš akies.

Beje šis vaflių pertepimas labai panašus į „Nutelą“, norit galima dėti daug smulkintų iki miltų reiešutų tai bus dar ir rešutinė “ Nutela“ dabar žinau, jei kada ir lepinsiu savo mažąją tokiu kremu, tai tik savo gamybos ir be jokių E. Bent jau žinosiu ką vaikas valgo.

Reikės (trims vaflių lakštams pertepti):

Plytelės gero juodojo šokolado (100 g.),

indelio saldinto kondensuoto pieno (kambario temperatūros),

3 vaflių lakštų,

pakelio sviesto (~180 g.) kambario temperatūros,

saujelės lazdyno riešutų.

Gaminame:

Lazdyno riešutus pakepiname ~ 7 min iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pravėsusiems riešutams delnais, pirštais nutriname luobeles. Riešutus pasmulkiname. Beata siūlo riešutų dėti labai daug ir juos sumalti su kavamale iki miltų, man mieliau, kai riešutų mažiau, todėl dėjau rupiai smulkintus ir tik į vieną kremo sluoksnį.

Sviestą ištriname iki purumo į jį pamažu supilame ir gerai išmaišome kondensuotą pieną. Gaunasi tokia masė, kaip kremas.

Šokoladą ištirpiname mažoje temperatūroje, svarbu neperkaitinti, kad jis neliktų kietas. Palaukti kol atvės. Atvėsusį šokoladą supilame į sviesto irkondensuoto pieno masę, gerai išmaišome.

Tiesiame vaflio lakštą – tepame ant jo kremą, užklojame kitu lakštu, lengvai paspaudžiame. Ant jo viršaus vėl tepame kremo ir taip tepame kol sutepame visus lakštus. Viršutinį paliekame neapteptą.

Suteptus vaflius paslegiame ir dedame į šaldytuvą ar kur vėsiau, geriausia per naktį. Sustingusį skanėstą supjaustome norimais gabaliukais.

Saldu, bet pasimėgauti po truputį –  pats tas.

Skanaus!

Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Pati prisižadėjau, pasirašiau būtinų perskaityti knygų sąrašą ir va tau, skaitau, bet ne iš sąrašo. Guodžiuosi, kad dar daug laiko… Nežinau… Bet čia norėjau parašyti ne tai. Taip jau išėjo, kad visi artimiausi žmonės žino kokia gimtadienio dovana geriausia, o knygyne jau pamena kada mano gimtadienis. Kur neprisimins, kai prisiperku kalnus knygų iš draugių gautų knygynų čekių. Man knygos liga, spausdintos irgi. Skaitau ir elektronines, bet to knygos kvapo, to jausmo, kai lieti knygą, kai verti jos puslapius, elektronines knygos neturi… ir vėl aš į šalį nukrypau… Jei trumpiau, tai prisipirkau knygų, kurios man nedavė ramybės, taip ir prašėsi perskaitomos. Labai jau intrigavo.

Pirmoji – Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“.

Knyga kuri įtraukė ir nepaleido. Užvaldė ir mintis, ir širdį.  Mėgstu knygas, kad ir romanus apie kitus kraštus. Nesvarbu, kad romanas, daug gali sužinot apie to krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius ir jame.

Ši knyga apie Afganistaną, laikus, kai Afganistanas dar nebuvo respublika ir laikmetį, kada ja tapo.

Knyga vėl, kaip ir Gregory David Roberts „Šantaramas“ labai vyriška. Ne tik todėl, kad rašytojas vyras, pats romano siužetas labai vyriškas. Berniuko, jaunuolio, sūnaus, vyro, tėvo, brolio istorija. Istorija, kaip pats gyvenimas, laikas ir išgyvenimai iš jautraus, bailoko (nežinau ar taip galima sakyt, ne visi poelgiai tik drąsos trūkumas, kitą kartą tai daug sudėtingesni ir subtilesni dalykai), gal tikriau neryžtingo berniuko, padaro rimtą atsakingą vyrą.

Knygoje be sukrečiančios jaunuolių istorijos, labai daug nuostabių Afganistano vaizdų. Skaitai ir regis matai tuos paskui aitvarus lakstančius berniukus, tarsi užuodi gatvėje kepamus kebabus… Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, Afganistano gyventojų hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Skaitai ir skaudu darosi, kad kažkieno vaikas nemoka skaityti tik dėl to, kad jis kito tikėjimo ar tiesiog yra tarno vaikas. Dar skaudžiau, kai sužinai, kad tikras tėvas negali paskyt savo sūnui, kad jis jo tėvas vien dėl to, kad vaikas nesantuokinis. O ką jau kalbėti apie tai, kad vaikai patiria prievartą, seksualinę prievartą… Nesuvokiami dalykai rodos, o kažkur tai labai suprantama ir tiesiog tokia realybė, papročiai…

Nepasakosiu knygos siužeto, tiesiog viską sugadinčiau. Nuostabi, nepakartojama, sukrečianti knyga. Tokią gyvenime, nors vieną, būtina perskaityti. Kas tingi skaityti, žinau, kad ši knyga yra ekranizuota – filmas „The Kite Runner“. Pati nežinau ar žiūrėčiau, iš patirties žinau, kad filmai po knygos – nevykę, na gal ir ne visi, bet dauguma tai tikrai.

Skačiau šią knygą ir verkiau, ir vėl skaičiau, ir vėl verkiau. Verkiau ne dėl herojų likimo, ne, jau ne tie metai. Ašaros byrėjo dėl suvokimo, kad kažkur vis dar tokia neteisybė, nelygybė, kad ne visi gyvena kaip mes: su žmogaus ar vaikų teisėmis, žodžio laisve ir t.t.. Ir tai knyga tik apie vyriškus likimus, o jei dar kalba būtų apie moteris, skausmo būtų dar daugiau… Nežinau ar kas nematė siužeto per žinias, kaip Afganistane sušaudoma moteris vien dėl to, kad du vyrai jos nepasidalino.. Tiesiog ima ir sušaudo, sėdinčią ant žemės, kad nei man, nei tau… Ir visa tai pridengiama religijos vardu…

Skaičiau šią knygą ir gavoje sukosi M. Tveno žodžiai, kuriuos įdėjo skype draugas be galo mėgstantis keliauti „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. „ Knyga taip pat kelionė, gal ir kitokia, bet kelionė.

Sėkmės jums ir kuo mažiau skaudžios kelionės po Afganistaną su jos vaikų likimais.