Aną dieną užsinorėjau vėdarų, taip labai labai, kad lėkiau pirkti bulvių ir žarnų. Kiekvieną kartą pagaminus vėdarus, vėl juos kepti norą palieku ilgam…

Paslaptis, kodėl ilgam – žarnos. Baisiai jau nemalonus reikalas. Man užaugusiai kaime, kur tėvai augino ir skerdė kiaules, neturėtų taip būti. Kažkaip nepamenu, kad žarnų tvarkymas būtų buvęs toooks nemalonus ar toooks „kvapnus“. Gal namuose auginti paršeliai kitokie? …

Pamenu pirmą kartą, jau ilgą laiką gyvenus mieste, pirkau žarnas, tiems patiems vėdarams ir šiandien pamenu, kaip išpakavusi žarnas nustebau. Tiesiog negalėjau patikėti tuo ką matau ir šiandien nesuprantu, kaip galima pardavinėti iki galo neišvalytas žarnytes? Kažkoks siaubas, kol paruoši jas vėdarams, dingsta visi norai jas valgyti…

Na, pradėjau čia, aš ne kaip, bet aną dieną ruošdama vėdarus, valydama žarnas galvojau, kaip jas paruošti niekad to nemačiusiam miesto vaikui… neturiu atsakymo… O

jei turit tuos vėdarus, kur sukimšti, tai pasigaminti juos vienas juokas.

Reikės:

bulvių,

rukytų lašinukų gero bryzo (nepagailėti, kitaip bus sausas vėdaras)

svogūno galvos,

morkos jei patinka,

pieno (litrui tarkių -nedidelė stiklinė),

žarnų (jei nenorit gadinti apetito ruošdamos – geriau plonųjų).

Gaminame:

Bulves sutarkuojame.

Lašinukus supjaustome, pakepame, kol lieka spirgučiai, išsiskiria daug riebalų.

Pieną užvedame verdančiu užilame bulvių tarkius. Išmaišome.

Baigiant spirginti lašinukus sudedame smukintą svogūną, tarkuotą morką ir pakepame, kol suminkštėja. Baigus kepti supilame į tarkius.

Išmaišome. Beriame pipirų, galima mairūno. Druskos neberiu, nes lašinukai būna sūrūs.

Į paruoštas žarnas (gerai išvalytas, išplautas, numirkytas druskos suryme) šaukštu krečiame tarkius, kietai neprikemšame, kad kepant žarnos nesprogtų. Prieš kemšant ir baigiant nepamiršti užrišti žarnos galų.

Kepame riebalais pateptoje orkaitėje 150 – 180 laipsnių temperatūroje.

Po 5 – 10 min. kepimo žarnos subadome adata, kad nesprogtų, gerai būna kepant viršų palaistyti riebalais. Jei reika apversti. Kepimo laikas priklauso nuo žarnos storumo, nuo 30 min. iki 1 val.

Skanaus!

Spirgučius su morkomis ir svogūnais,

Kadaise žiūrėjau kažkokią laidą, kurioje kalbino Krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę. Ministrė pasakojo, kaip gamina salotas „Jūra“. Man taip patiko, kad tas salotas tuoj pat išbandžiau ir jos dabar mano mėgstamiausios, kviesdama svečius būtinai ruošiu šias salotas, kas valgė, tas gyrė. Paprasta, greita ir kaip skanu! Vakar buvusius svečius taip pat jomis vaišinau, tik nufotografuot pasikuklinau, o vėliau jau nebuvo ką, nekalbant apie tai, kad salotas reikėjo pildyt.

Reikės:

krevečių (sūryme),

vėžių uodegėlių (sūryme),

svogūnų galvų, pjaustytų griežinėliais,

agurkų, pjaustytų griežinėliais,

paprikos, pjaustytos šiaudelais,

alyvuogių,

alyvuogių aliejaus,

smulkintų krapų,

citrinos,

citrininių žuvies prieskonių („Santa Marija“),

salotų lapų puošimui.

Gaminame:

Salotų lapus nuplautus ir išdžiovintus išdėliojame lėkštėje.

Ant jų dėliojame agurkų griežinėlius, iš griežinėlių galima padaryt kryžių.

Agurkų kryžiaus kampuose sudėt 4 krūveles krevečių ir vėžių uodegėlių.

Viršuje dėlioti svogūnų griežinėlius, alyvuoges, paprikų šiaudelius.

Viską barstome smulkintais krapais, citrininiais žuvies prieskoniais.

Viską apšlakstome negailėdami citrinos sultimis, pašlakstome alyvuogių aliejumi.

Jei turėsi laiko, palaikysite salotas nors pusvalandį, daržovės ir vežiagyviai pasimarinuos, bus pasakiškai skanu.

Skanaus!

Visokie tokie troškiniai mūsų šeimoje vadinami makalošėm ir per daug metų jau praėję atrankas gaminami tik keli. Tai grybų su ryžiais, ši – burokėlių ir dar kelios daržovių. Visos kitos jau gavę makalošių vardus ir daugiau negaminamos. Šis reptas taip pat kažkada rastas supermamose.

Reikės:

2 kg virtų burokėlių, sutarkuotų burokine tarka,

0,5 kg virtų pupelių,

300 g morkų,

300 g svogūnų,

1 stiklinė pomidorų padažo,

1  stiklinė aliejaus,

druskos, pipirų, lauro lapų,

stiklainių ir dangtelių paruoštų konservavimui.

Gaminame:

Puode apkepiname aliejuje tarkuotas morkas ir smulkintus svogūnus.

Apkepus morkoms ir svogūnams sudedame visas sudedamąsias dalis ir troškiname 45 min. nedidelėje kaitroje, pamaišant.

Baigiant gardiname druska, pipirais.

Karštas troškinys sukrečiamas į stiklainius ir užsukamas dangteliais. Laikyti vėsiai.

Skanaus!

Mano mylimiausia. Iš visų atsargų šita dingsta pirmoji. Kadaise šį receptą radau supermamose ir taip tiko, ir patiko, kad šios mišrainės nelaikau grybų gadinimu, todėl darau visuomet, kai tik turiu grybų.

Reikės:

1 kg pomidorų,

1 kg grybų (plautų, apvirtų, nieko tokio jei bus ir mažiau),

0,5 kg svogūnų,

1 kg morkų,

1 stiklinė ryžių,

200 g. aliejaus,

100 ml vandens,

1,5 VŠ druskos,

1,5 VŠ cukraus,

pipirų, lauro lapų jei mėgstate česnako kelios skiltelės,

stiklainių ir dangtelių paruoštų konservavimui.

Gaminame:

Svogūnus smulkiai supjaustome, morkas sutarkuojame morkų tarka.

Į puodą pilame aliejų ir mažoje kaitroje apkepiname morkas ir svogūnus.

Pomidorus supjaustome smulkiai.

Smulkintus pomidorus ir visas kitas sudedamąsias dalis sudedame į puodą su apkepintomis morkomis ir svogūnais.

Daržoves troškiname nedidelėje kaitroje, kol išverda ryžiai. Pamaišant.

Pabaigai, jei mėgstate, galite gardinti česnaku.

Karšta mišrainė sudedama į stiklainius ir užsukama dangteliais. Laikyti šaltai.

Skanaus!

Kai praeitą kartą nuvažiavau pas mamą pataikiau į šviežios duonos ragavimus. Ką tik iškepta, kvapni, minkštutė. Suviliojo. Šiaip mūsų šeima nedidelė duonavalgė, o mama su tėčiu priešingai – pas juos duona visas gyvenimas. Kepa kas kelios dienos. Sušveičia ir vėl kepa. Šitos pasiimiau, susiviliojau juolab, kad man labiau prie širdies kvietinė, o ši – galima sakyt tobulas vidurys tarp ruginės ir kvietinės. Kai maišyti miltai, duona liko puri ir minkšta, kaip kvietinė, bet nesensta taip greit. Be galo skanu, ypač riekelė pusryčiui. Puoliau užsirašyt ką mama ten minkė, maišė.

Reikės:

~ 1 kg rupaus malimo ruginių miltų,

~ 1 kg kvietinių miltų,

iki 1,5 stiklinės cukraus,

1 AŠ druskos,

2 L vandens,

geros saujos kmynų (nebūtinai),

geros saujos linų sėmenų (nebūtinai),

stiklinės ar mažiau duonos raugo (kas nežino kaip jį pasidaryti,žiūrėti čia).

Gaminame:

Pirmas etapas – rauginimas:

Į dubenį beriame 2 VŠ cukraus ir  1 AŠ druskos, gerą saują kmynų, linų sėmenų – viską užplikome 2 L verdančio vandens.

Į vandenį maišant  barstome 8 VŠ rupaus malimo ruginių miltų. Viską gerai išmaišome, kad neliktų gumulėlių ir atvėsiname. Atvėsiname tiek, kad būtų šiek tiek šiltas, dedame raugą. Išmaišome, uždengiame rankšluosčiu ir paliekame 24 valandoms kambario temperatūroje.

Antras etapas – atminkymas:

Po dviejų parų į tą dubenį beriame 1,5 stiklinės cukraus. Jei nemėgstate saldžios duonos cukraus dėkite stiklinę ar dar mažiau. Išmaišome, kad cukrus ištirptų ir su samčiu ar šaukštu pasemiame ~ 1 stiklinę raugo (bus kitam kartui, šaldytuve raugas uždarame inde gali stovėt iki mėnesio). Į likusią tešlą beriame likusius miltus ir užminkome duoną. Gerai paminkyti, tešla turi būti lipni, minkšta. Tešlą dubenyje uždengtą rankšluosčiu, kambario temperatūroje, paliekame 1 ar 2 val. pakilti.

Trečias etapas – kepimas :

Kai duona užminkyta pakyla, tai ženklas, kad jau reikia kepti. Sušlapiname rankas ir nebemaišant tešlos į skardą formuojame duonos kepalą.  Skardą su duona šaltoje orkaitėje palaikyt kelias minutes ir kepti apie 2 val. 200 laipsnių temperatūroje.

Iškepusią duoną (senovinis mamos būdas patikrint ar duona iškepė – pabelsti  į duonos apačią, jei garsas aiškus – iškepė)  aptepti vandeniu, užkloti rankšluosčiu ir palaukti, kol atvės. Nesulaukusieji mėgausis nuostabiu šiltos duonos skoniu.

Skanaus!