Knyga išvedusi iš kelio arba K. Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“…

Pati prisižadėjau, pasirašiau būtinų perskaityti knygų sąrašą ir va tau, skaitau, bet ne iš sąrašo. Guodžiuosi, kad dar daug laiko… Nežinau… Bet čia norėjau parašyti ne tai. Taip jau išėjo, kad visi artimiausi žmonės žino kokia gimtadienio dovana geriausia, o knygyne jau pamena kada mano gimtadienis. Kur neprisimins, kai prisiperku kalnus knygų iš draugių gautų knygynų čekių. Man knygos liga, spausdintos irgi. Skaitau ir elektronines, bet to knygos kvapo, to jausmo, kai lieti knygą, kai verti jos puslapius, elektronines knygos neturi… ir vėl aš į šalį nukrypau… Jei trumpiau, tai prisipirkau knygų, kurios man nedavė ramybės, taip ir prašėsi perskaitomos. Labai jau intrigavo.

Pirmoji – Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“.

Knyga kuri įtraukė ir nepaleido. Užvaldė ir mintis, ir širdį.  Mėgstu knygas, kad ir romanus apie kitus kraštus. Nesvarbu, kad romanas, daug gali sužinot apie to krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius ir jame.

Ši knyga apie Afganistaną, laikus, kai Afganistanas dar nebuvo respublika ir laikmetį, kada ja tapo.

Knyga vėl, kaip ir Gregory David Roberts „Šantaramas“ labai vyriška. Ne tik todėl, kad rašytojas vyras, pats romano siužetas labai vyriškas. Berniuko, jaunuolio, sūnaus, vyro, tėvo, brolio istorija. Istorija, kaip pats gyvenimas, laikas ir išgyvenimai iš jautraus, bailoko (nežinau ar taip galima sakyt, ne visi poelgiai tik drąsos trūkumas, kitą kartą tai daug sudėtingesni ir subtilesni dalykai), gal tikriau neryžtingo berniuko, padaro rimtą atsakingą vyrą.

Knygoje be sukrečiančios jaunuolių istorijos, labai daug nuostabių Afganistano vaizdų. Skaitai ir regis matai tuos paskui aitvarus lakstančius berniukus, tarsi užuodi gatvėje kepamus kebabus… Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, Afganistano gyventojų hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Skaitai ir skaudu darosi, kad kažkieno vaikas nemoka skaityti tik dėl to, kad jis kito tikėjimo ar tiesiog yra tarno vaikas. Dar skaudžiau, kai sužinai, kad tikras tėvas negali paskyt savo sūnui, kad jis jo tėvas vien dėl to, kad vaikas nesantuokinis. O ką jau kalbėti apie tai, kad vaikai patiria prievartą, seksualinę prievartą… Nesuvokiami dalykai rodos, o kažkur tai labai suprantama ir tiesiog tokia realybė, papročiai…

Nepasakosiu knygos siužeto, tiesiog viską sugadinčiau. Nuostabi, nepakartojama, sukrečianti knyga. Tokią gyvenime, nors vieną, būtina perskaityti. Kas tingi skaityti, žinau, kad ši knyga yra ekranizuota – filmas „The Kite Runner“. Pati nežinau ar žiūrėčiau, iš patirties žinau, kad filmai po knygos – nevykę, na gal ir ne visi, bet dauguma tai tikrai.

Skačiau šią knygą ir verkiau, ir vėl skaičiau, ir vėl verkiau. Verkiau ne dėl herojų likimo, ne, jau ne tie metai. Ašaros byrėjo dėl suvokimo, kad kažkur vis dar tokia neteisybė, nelygybė, kad ne visi gyvena kaip mes: su žmogaus ar vaikų teisėmis, žodžio laisve ir t.t.. Ir tai knyga tik apie vyriškus likimus, o jei dar kalba būtų apie moteris, skausmo būtų dar daugiau… Nežinau ar kas nematė siužeto per žinias, kaip Afganistane sušaudoma moteris vien dėl to, kad du vyrai jos nepasidalino.. Tiesiog ima ir sušaudo, sėdinčią ant žemės, kad nei man, nei tau… Ir visa tai pridengiama religijos vardu…

Skaičiau šią knygą ir gavoje sukosi M. Tveno žodžiai, kuriuos įdėjo skype draugas be galo mėgstantis keliauti „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. „ Knyga taip pat kelionė, gal ir kitokia, bet kelionė.

Sėkmės jums ir kuo mažiau skaudžios kelionės po Afganistaną su jos vaikų likimais.

Kategorijos: Uncategorized

Komentarai uždrausti.