Paskutiniu metu užvaldė aistra suši, o paskutinis vizitas į suši barą, buvo paskutinis lašas bandyti suši pasigaminti namuose. 

Nustebau. Pirma – naminiai tikrai tikrai skanesni, antra – gaminti juos vienas juokas. Kalbu apie į nori lapelius įvyniotą suši.  Paprasti, bet puikūs. Gal dar nemoku ryžių paruošti idealiai, ar suvynioti taip tobulai, bet skoniui tai tikrai nekenkia. Įdaras gali būti pats įvairiausias, ką sugalvojame, tą dedame.

Mano įdarai: kari vištiena, agurkas, kreminis sūris, saulėje džiovinti pomidorai, salotos. Keptos krevetės, agurkas, kreminis sūris, salotos. Kari vištiena, agurkas, pomidoras, kreminis sūris, salotos, svogūnų laiškai.

Pirmą kartą gaminant suši reikės:

suši ryžių,

nori lapelių (pakelyje 5 lapeliai, užteks 5 asmenims),

sojos padažo sumažintu druskos kiekiu,

ryžių acto,

vasabi pastos (žalia pasta, skoniu primenanti krienus),

marinuoto imbiero (imbieras skirtas burnai atgaivinti, prieš ragaujant kitokio skonio suši),

kilimėlio sušiams vynioti,

druskos,

cukraus.

Įdarui reikės:

kreminio sūrio,

pomidorų,

agurko,

avokado,

salotų lapų,

svogūnų laiškų,

keptų krevečių,

vištienos krūtinėlės pakeptos su kari prieskoniais,

saulėje džiovintų pomidorų,

Sirupui ryžiams laistyti: 4 šaukstai ryžių acto, 1 šaukštas cukraus, 1 šaukštelis druskos.

Gaminame:

Pirmiausia išverdame ryžius. Virti, kaip nurodyta ant pakuotės arba pirma ryžius gerai nuplauname, vandenį kečiam, kol lieka skaidrus. Nuplautus ryžius supilame į puodą ir užpilame vandeniu gerus 2,5 cm virš ryžių. Ryžius užverdame, prisukame kaitrą iki labai mažos kaitos (kaitlentėje iki 1 ) ir verdame ryžius ~ 20 min. Tuo metu galima pamaišyti. Po 20 minučių paliekame dar 10 minučių pastovėti, bet puodo dangčio jokiu būdu negalima nukelti.  Išvirusius ir pastovėjusius ryžius išimame iš puodo geriausia į plokščią didesnį indą ir paliekame atvėsti.

Kai ryžiai lieka tik truputį šilti sulaistome juos sirupu: atskirame inde pašildome ryžių actą, druską ir cukrų, kol ištirpsta cukrus. Gatu sirupu sulaistome ryžius.

Kai ryžiai paruošti galima gamint suši.

Ant bambukinio kilimėlio sušiams vynioti, patiesiame nori lapelį. Tiesiame blizgia puse į viršų,  juostelės nori lapelio turi būti vertikalios, arba kitaip turi žiūrėti ta pačia kryptimi kaip ir kilimėlio siūlės – išilgai.

Ant nori lapelio dedame saują ryžių, šlapia ranka ar šaukštu paskirstome juos palei visą visą nori lapelį, pabaigoje palikdami 2 cm nori lapelio neuždengtus. Ryžių sluoksnio storis turi būti, koks 1 cm.

Per vidurį ryžių sluoksnio dedame įdarus:

krevetes, pomidorus, agurko juosteles, susuktą salotos lapą, tepame šaukšteliu sūrio, įdaras jau jūsų fantazija.

 

Sudėjus norimą įdarą suši susukame į ritinėlį. Susukus ritinėlį, dar neišvyniojus iš kilimėlio, galima rankomis jį paspausti.

Ritinėlį supjaustome šlapintu peiliu, kraštus nupjauname, kad suši būtų gražesni.

Patiekiame suši su sojų padažų, vasabi pasta ir marinuotu imbieru.

Skanaus!

Moliūgas – man daržovė Nr. 1. Kokių tik fantastiškų patiekalų iš jo galima pagamint. Moliūgų manija mane užkrėte mama. Iš jos išmokau moliūgų košes, sriubas, kiaušinienes, uogienes ir tt… visų receptų dar ir nesudėjau, o reiks ir būtinai.

Ši sriuba Beatos.  Kaip tik ji puikuojasi šių metų  Beatos kalendoriuje ir dar kaip tik spalio mėnesį. Į sriubą nesu dėjusi kepintos vištienos ir manų, Beatos receptą išbandžiusi supratau, koks liuksusinis dalykas tai yra. Superinė sriuba, tirta, šildanti, tikra rudeninė. Mažoji sriaubė net gražu buvo, vadinasi verta gaminti.

Gaminau iš akies, tad čia surašysiu Beatos normas.

4 – 6 porcijoms reikės:

1 svogūno,

1 vištienos krūtinėlės (naudojau vištienos šlaunelių mėsytę, dabar jos pirkt yra ir be odelių, ir be kaulų – super),

2 morkų,

4 VŠ manų kruopų,

500 g. moliūgo,

30 g. sviesto arba aliejaus kepimui,

1 L vandens,

druskos, pipirų.

Gaminame:

Svogūną susmulkiname, morką sutarkuojame.Pakepame keptuvėje iki svogūnų skaidrumo.

Kol kepa svogūnai, morkos ir vištiena į puodą pilame vandens ir smulkiais kvadratėliais supjaustytą moliūgą. Tegul verda, kol moliūgas suvirs. Kokias 15 min.

Pakepinus svogūnus ir morkas sudedame į tą pačią keptuvę smulkintą vištieną. Apkepame. Pabaigai barstome druska ir pipirais.

Į verdančių moliūgų puodą supilame kepintas daržoves su vištiena.

Baigiant virti beriame manų kruopas, kurios išverda per 5 min. Ragaujame, jei reikia beriame druskos.

Valgyti sriubą galima užbalinus grietinėle, bet nebūtina.

Skanaus!

 

 

 

Prisipirkom šiandien vištienos ir planavome daryti  traškius vištienos kepsnelius kiniškai. Taip jau išėjo, kad žiūrėjome Vytaro ir Marčiaus kelionę šilko keliu. Uzekijoje Vytaras žiūri, kaip gaminamas plovas. Taip sužavėjo, kiekvieną kartą kai žiūrim žadu pasidaryti būtent tokį plovą. Šiandien užsikrėčiau galutinai ir vietoj kepsnelių šeimą įkabėjau gaminti plovą, juolab, rodėsi visų produktų turim pakankamai.  Gaminimo eigoje apsižiūrėjau, kad trūksta morkų, ryžių ir tų trūkumas, tik va, neatsirado norinčių važiuoti į parduotuvę, gaminau iš tiek produktų kiek turėjau. Kitam kartui būtinai turėsiu daug daug morkų, jos ten nerealiai tinka, ryžių taip pat reikia nemažai. Sužavėjo plovas tuo, kad gaminamas visai priešingai negu pas mus. Kaip Vytaras apibūdino mūsų plovą – ryžių košė su mėsa. Seniai žinau, kad plovas kaip ir guliašas, kurie gaminami pas mus, yra likę nuo rusiškų laikų valgyklų ir mažai ką turi bendro su autentiškais vidurinės Azijos receptais. Tai dabar turėjau gerą progą bandyti pasigaminti tikrą uzbekišką plovą. Paragavus šio plovo, supranti, koks nevykęs yra mūsuose paplitęs plovas. Svarbu tik daržovių nesupjaustyti per smulkiai. Maniškės buvo per smulkios, kitą kartą pjaustysiu stambiau.  Uzbekijoje plovui gaminti turi specialius puodus – kazanus, pati tokio neturiu, dažniausiai tokiu atveju naudoju woką, manau tiktų ir gilesnis puodas storu dugnu.

Reikės:

2 didelių svogūno galvų,

4didelių morkų,

2 didesnių česnako skiltelių,

saldžiosios raudonos paprikos (originaliame recepte jos nebuvo),

vištienos ar kitos mėsos (naudojau vištienos vidinę filė),

ryžių (originaliame recepte naudojo trumpagrūdžius),

mirkytų žirnių (keičiau konservuotais kukurūzais, mirkyti žirnius buvo per vėlu),

aliejaus,

druskos,

pipirų,

kumino, kitų mėgiamų prieskonių.

Gaminame:

Į puodą pilame aliejaus, palaukiame kol įkais. Įmetus svogūno gabalėlį, jis pradės virti, burbuliuoti, tai ženklas, kad aliejus įkaito.

Svogūnus ir česnakus, papriką supjaustome stambiais gabalais (mano supjaustyta per smulkiai), svogūnus geriau pjaustyti stambiais griežinėliais, dedame kepti į įkaitusį aliejų. Kepame trumpai, kol suminkštėja, neperkepti!

Vištieną supjaustome stambiais gabalėliais. Dedame kepti kartu prie suminkštėjusių svogūnų. Trumpai apkepame.

Morkas sutarkuojame morkų ar burokine tarka.

Morkas dedame kepti paskleidžiant viršuje ant jau apkepintos mėsos ir svogūnų. Pilame vandens, tiek kad morkos plaukiotų, geriausia karšto.  Nemaišant, primažinus ugnį paliekame troškintis ~ 10 min.

Po 10 min. paragaujame morkas, kurios turi būti minkštos. Beriame prieskonius, druską. Nemaišome!

Morkas paspaudžiame prie dugno mentele ar šaukštu ir beriame žirnių, mano atveju kukurūzų sluoksnį. Nemaišome.

Ryžius nuplauname. Beriame storu sluoksniu virš žirnių sluoksnio. Geriausia, kad žirnių net nesimatytų. Per kiaurą šaukštą pilame vandens, kad ryžius apsemtų per pirštą. Dar paspaudžiame prie dugno viską. Ryžiuose padarome šaukšto kotu gilias duobes, uždengiame dangčiu ir paliksime ryžius troškintis garuose iki 30 min.

Troškinant svarbu nemaišyti. Ryžius maišyti tik ryžių sluoksnyje, tai nėra sunku, net turėdama ploną sluoksnį, lengvai verčiau ryžius iš apačios į viršų neliesdama morkų ir mėsos sluoksnio. Ryžiams išvirus, vandeniui beveik išgaravus plovas bus paruoštas. Jei gaminimo eigoje vanduo išgaruoja, o ryžiai lieka žali, galima pilti karšto vandens tiek kiek reikia.

Valgyti taip pat reikia dėti sluoksniais, dedame ryžių, tada morkų ir vėliau pakabiname mėsos sluoksnio.

Skanaus!

Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Ne daug turiu draugių, bet tas kurias turiu – pačios nuostabiausios. Gyvenimas mus išskyrė į skirtingas šalis, bet tai ne taip ir blogai. Na, pasiilgstu aš jų labai, bet užtat turim prancūziškų patiekalų iš Editos virtuvės, būtinai pasidalinsiu su danų virtuve iš Astutės virtuvės, Janinos patiekalais iš Amerikos, nepamiršiu ir šalia gyvenančių Agnės ir Virginijos. Širdyje krebžda naujas skyrelis, draugių virtuvė…

Mano draugė Virginija, tikra salotų ruošimo meistrė, ką jau ką, o šviežių daržovių salotų karalienės karūną drąsiai atiduodu jai.  Tiek visokių variantų, tiek salotų užpilų aš nesugalvoju. Čia vienos iš jos repertuaro.  Kaip visada – paprastos, bet neprastos. Mūsų šeimoje jos tinka visiem trim, o tai jau daug, labai daug.

Reikės:

Rūkytos vištienos krūtinėlės,

agurkų,

pomidorų,

konservuotų kukurūzų,

aisbergo salotos (Iceberg),

majonezo,

pipirų.

Gaminame:

Proporcijos čia ne taip ir svarbios, šiek tiek to, šiek tiek ano. Viskas! Nuostabios salotos paruoštos. Liko tik pagardinti majonezu ir pipirais.

Skanaus!