Vieną vakarą pribrendau senam reikalui, kuris jau ne vienus metus graužė sąžinę, sudėt į vieną vietą savo geriausius receptus. Jų per ne vienus metus susirinko tikrai daug, o mėtėsi visur: knygelėse, aplankuose ir kompiuteryje… tai dingsta, tai atsiranda, baisiai nervindavo, o ypač, kai nerasdavau reikiamu metu. Taigi, nieko nelaukus, įkvėpimui aplankius, ėmiausi darbo, pasiimiau didžiausią rastą užrašų knygą ir rašiau, rašiau… kirpau, klijavau ir dejavau, kaip aš taip apsileidau.  Namiškiai į tai žiūrėjo ne vienodai, dukriukas padėjo kaip galėjo, bandė atimt žirkles, suvalgyt klijus, ir būtinai norėjo apseiliot kievieną receptą, o ko gi dar tikėtis iš dviejų metukų neturinčio mažiuko. Vyras tuo tarpu tyliai stebėjęs mano sėdėjimus iki išnaktų, santūriai  pasidomėdavo: – kokius dailyraščius čia rašai? O vėliau kirto iš peties. O gal tau padaryt tinklaraštį? Tavo asmeninį, ar ne patogiau būtų, negu kažkokia užrašinė, o be to, ir ieškot būtų lengviau… nutęsė. Prisiekiu, tuo metu norėjau vožt jam su ta savo knyga, matai jam mano senas, geras, laiko patikrintas receptų kaupimo būdas nešiuolaikiškas ir nepatogus, o aš reik suprast, atsilikus nuo laiko? Na tai tik pirma, ir ne pati geriausia mintis. Nereikėjo daug galvot, kad suprastum, kad pasiūlymas labai geras, tinkamas, savalaikis ir laaabai viliojantis.

Taigi tokia jau ta banali šio tinklaraščio gimimo pradžia.