Su kukurūzų burbuolėmis susipažinau, daugiau nei prieš dešimt metų, anytos namuose. Ten visi buvo pamišę dėl burbuolių. Negaliu sakyt, kad man nepatiko, bet kad nesužavėjo tai jau tikrai. Skonis geras, bet patys kukurūzai buvo kieti, nors virdavo ne vieną valandą. Laikui bėgant supratau,  kad  pašariniai kukurūzai kitaip ir neišverda. Vėliau pradėjau ieškoti, kur galima nusipirkt maistinių kukurūzų, tuo pačiu ieškojau ir receptų. Kai Nida šiemet parašė, kaip paruošti kukurūzų burbuoles negalėjau tverti džiaugsmu ir parduotuvėje radusi burbuolių būtiniausiai nusipirkau.

Perkant kukurūzų burbuoles svarbu, kad jos nebūtų išluptos, patys kukurūzai nebūtų susiraukšlėję, tai reiškia, kad drėgmė iš jų išgaravusi, labai didelių burbuolių irgi nereikia pirkti. Didelės dažniausiai būna pernokę ir kukurūzai būna miltingi, drėgmės mažai, kietoki.

Šiuo būdu virti kukurūzai labai skanūs ir karšti su druska ir sviestu, su laimo sultimis ir druska. Skanūs karšti, ne mažiau skanūs ir šalti. Ateityje būtinai išbandysiu keptus kukurūzus ir kt.

Reikės:

kukurūzų burbuolių,

cukraus, druskos, sviesto, laimo citrinos.

Gaminame:

Kukurūzų burbuoles nulupame.

Į puodą pripilame vandens, tiek kad burbuolės būtų apsemtos, pačių burbuolių nesudedame!

Vandenį užverdame, galima įberti šaukštelį cukraus, taip pabrėšime kukurūzų saldumą.

Į verdantį vandenį sudedame burbuoles.

Sudėjus burbuoles ir užvirus vandeniui kukurūzus verdame 3 – 4 min. Trumpai, valgomų ilgiau virti nereikia! Vandens jokiu būdu nesūdyti!  Druska kietina kukurūzus.

Po 3 – 4 min. ištraukiame burbuoles, nusausiname.

Valgome karštas pasibarstant druska ir patepant sviesto gabaliuku. Man sviestas tiko nežmoniškai gerai.

Dar galima užsispausti laimo sulčių ir pasibarstyti druska. Taip pat skanu, o su sviestu –  nepaprastai.

Skanaus!

Artėjančiam krikšto dukros gimtadieniui ieškojau kažko nekasdieniško. Beatos knygoje  „Metai Beatos virtuvėje“ seniai buvau nužiūrėjus želę apelsinuose, tik vis nebuvo progos. Štai proga ir yra. Išbandžiau, vaizdas tai nerealus, fantastiškas, net pranoko lūkesčius. Dabar lieka tikėtis, kad vakare sužavėtas bus ir krikšto dukriukas.

Pasigamint nėra paprasčiau, apelsinus išskobti, jei jie gerai sunokę taip pat lengva. Iš likusio minkštimo dariau apelsininį šerbetą apie kurį jau rašiau anksčiau, tai gavosi keli desertai vienu metu. Galima minkštimą tiesiog suvalgyt, arba išsispaust sultis.

Dar vienas svarbus niuansas, rodos smulkmena, bet labai svarbi. Žėlė turėtų būti ryškios spalvos, naudojau paprastą Dr. Qetker vyšnių želę, pradėjusi pilstyti į apelsinų puseles pamačiau, kad spalva blyški, vaizdas buvo prastas. Laimei prisiminiau turinti maistinių dažų. Va tada viskas sužibo kitomis spalvomis. Tai želę arba reikia daryti iš sulčių, arba spalvinti maistiniais dažais.

Reikės:

6 didesnių apelsinų,

2 pakelių želės ( iš pakelio želės paruošiama 500 ml),

maistinių dažų.

Gaminame:

Apelsinus gerai nuplauname. Perpjauname pusiau, išskobiame minkštimą.

Pagal instrukciją pasigaminame želė, jei trūksta spalvos, spalviname maistiniais dažais.

Paruoštą želė supistome į apelsinų puseles.

Padedame į šaldytuvą sustingti.

Sustingus želei, apelsinų puselėms nupjaustome žieveles kur tuščia, nėra želės. Apelsinų puseles supjaustome skiltelėmis.

Skanaus!

Jau seniai spintelėje guli vaflių lakštai, liko vargšai nuo ledų ir  laukė savo laimės valandos. Laukė ir sulaukė, kol vieną dieną vartydama Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“ užtikau vaflių slėgtainio receptą. Prisipažįstu, nesu jų didelė mėgėja nuo vaikystės, kai juos gamindavo mama, bet šis receptas patraukė savo šokoldiškumu. Išbandžiau. Man patiko, kaip toks dalykas tikrai 10 balų. Riebus, saldus, šokoladinis  – tikras vaikiškas skanėstas. Jį darydama tikslių produktų matavimų nesilaikiau, dariau panašiai, matavau iš akies.

Beje šis vaflių pertepimas labai panašus į „Nutelą“, norit galima dėti daug smulkintų iki miltų reiešutų tai bus dar ir rešutinė “ Nutela“ dabar žinau, jei kada ir lepinsiu savo mažąją tokiu kremu, tai tik savo gamybos ir be jokių E. Bent jau žinosiu ką vaikas valgo.

Reikės (trims vaflių lakštams pertepti):

Plytelės gero juodojo šokolado (100 g.),

indelio saldinto kondensuoto pieno (kambario temperatūros),

3 vaflių lakštų,

pakelio sviesto (~180 g.) kambario temperatūros,

saujelės lazdyno riešutų.

Gaminame:

Lazdyno riešutus pakepiname ~ 7 min iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pravėsusiems riešutams delnais, pirštais nutriname luobeles. Riešutus pasmulkiname. Beata siūlo riešutų dėti labai daug ir juos sumalti su kavamale iki miltų, man mieliau, kai riešutų mažiau, todėl dėjau rupiai smulkintus ir tik į vieną kremo sluoksnį.

Sviestą ištriname iki purumo į jį pamažu supilame ir gerai išmaišome kondensuotą pieną. Gaunasi tokia masė, kaip kremas.

Šokoladą ištirpiname mažoje temperatūroje, svarbu neperkaitinti, kad jis neliktų kietas. Palaukti kol atvės. Atvėsusį šokoladą supilame į sviesto irkondensuoto pieno masę, gerai išmaišome.

Tiesiame vaflio lakštą – tepame ant jo kremą, užklojame kitu lakštu, lengvai paspaudžiame. Ant jo viršaus vėl tepame kremo ir taip tepame kol sutepame visus lakštus. Viršutinį paliekame neapteptą.

Suteptus vaflius paslegiame ir dedame į šaldytuvą ar kur vėsiau, geriausia per naktį. Sustingusį skanėstą supjaustome norimais gabaliukais.

Saldu, bet pasimėgauti po truputį –  pats tas.

Skanaus!

Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Išbandžiau jau ne vieną vaflių receptą, patiko šis. Patys vafliai tokie purūs minkšti, lengvai traškiu paviršiumi. Patiko ir tai, kad nėra labai saldūs. Saldumo užsidėti gali kokio tik nori.

Reikės:

225 g miltų,
1.25 AŠ kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos,
2 kiaušinių,
3 VŠ cukraus,
0,25 AŠ vanilinio cukraus,
25 g sviesto,
225  ml pieno.

Gaminame:

Kiaušinių trynius atskiriame nuo baltymų. Baltymus išplakame iki standumo.

Kiaušinių trynius ištriname su cukrumi, druska, vaniliniu cukrumi.

Pilame pieną, išlydytą sviestą.

Miltus persijojame su kepimo milteliais. Supilame į pieno, sviesto ir kiaušinių trynių mišinį, išmaišome.

Atsargiai sudedame išplaktus kiaušinių baltymus. Taip pat atsargiai išmaišome.

Kepame vaflinėje, kol gražiai parausta.

Jei nenorite, kad vafliai suminkštėtų iškeptus sudėkite ant popierinio rankšluosčio.

Skanaus!

Šaltinis: čia.