Šis netikro zuikio receptas jau išgrynintas iš daugelio variantų, bandymų ir sudedamųjų dalių. Seniai apsistojau prie šito, nes viskas labai paprasta ir greitai padaroma, jokių mandrybių, na gal tik omleto suktinis vidury, šiaip jis nebūtinas, didelio skonio neprideda. Jei omletas gražiai susuktas, su vidury šiek tiek zuikio masės, atrodo pasakiškai. Šį kartą susukau tik omleto suktinuką, sunegalavo mažoji, tad visi zuikiai ir jų gražumai liko antrame plane.

Reikės:

Zuikiui:

600 – 700 g maltos kalakutienos,

vidutinio dydžio raudonos paprikos,

didelio svogūno galvos,

didelės morkos,

2 – 3 česnako skiltelių,

2 vidutinio dydžio kiaušinių,

2 didelių saujų maltų džiuvėsių,

3 VŠ pomidorų padažo (nužiūrėta iš „Širšių lizdo“),

druskos, pipirų, džiovintų čiobrelių, aliejaus kepimui.

Omleto įdarui:

2 didelių kiaušinių,

bazilikų, mairūnų, druskos,

0,5 VŠ sviesto – kepimui.

0,5 VŠ sviesto – kepimui.

Gaminame:

Omleto įdarą:

Sudedame nurodytus produktus, išplakame. Keptuvėje ištirpiname sviestą, supilame plakinį. Kepame ant mažos mažos kaitros. Išimame, paliekame atvėsti.

Zuikį:

Ne stambiai, bet ir ne smulkiai supjaustome svogūną,  papriką, burokine tarka sutarkuojame morką.

Su šlakeliu aliejaus apkepame svogūnus ir morkas, baigiant kepti suberiame papriką.

Daržovėms suminkštėjus (visai sukepti nereikia) beriame smulkintą česnaką, kepam minutę, ne ilgiau.

Kepintas daržoves išimame į lėkštę, kad šiek tiek pravėstų.

Į kalakutienos faršą mušame kiaušinius, beriame džiuvėsius, druską, pipirus, pomidorų padažą, čiobrelius. Išmaišome, jei tešla skysta, beriame dar džiuvėsėlių.

Ar užtenka druskos ir pan. ragaujame mėsą priliesdami liežuvio galiuku.

Į išmaišytą masę sudedame kepintas daržoves ir vėl viską atsargiai išmaišome.

Skardą patepame aliejumi, dedame dalį zuikio masės.

Omletą patiesiame į jo vidurį dedame saują zuikio masės ir viską susukame į rulonėlį.

Omleto rulonėlį paguldome į zuikio masės dalies vidurį.

Viską uždengiame likusia masės dalimi.

Zuikį formuojame arba formoje arba didelėje skardoje formuodami ovalų kepaliuką.

Suformuotam zuikiui drėgna mentele arba šaukšto galu padarome gilias duobeles, kad jau zuikis su omleto įdaru, duobeles dariau iš šonų.

Zuikis kepa iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 1 val.

Skanaus!

Šį keksą Kalėdoms kepu jau antri metai. Puikus, drėgnas, minkštas keksas. Beje, jisai pagal senuosius ГОСТ receptus, kas jau nepamena, tai toks tarybinių laikų receptų standartas. Tokį patį receptą turėjo ir jo laikytis privalėjo, visos tų laikų kepyklos, nesvarbu kurioje šalyje jos buvo. Iškepti jį gali kiekvienas, svarbu tik viena – produktai (sviestas ir kiaušinai) turi būti kambario temperatūros. Pernai kepiau keksą nedidelėje, pailgoje formoje, aukštais kraštais. Keksas buvo tobulas. Šiemet ta forma jau išėjusi užtarnauto poilsio, naudojau kitą – ilgesnę, keksas gavosi neaukštas, ilgas. Man pritrūko to keksiško aukščio, kitam kartui būtinai imčiau ne tokią ilgą kepimo formą. Beje ir kepė keksas 20 min. trumpiau.

Reikės:

 175 g kambario temperatūros sviesto,

175 g cukraus,

175 g razinų,

3 S dydžio kiaušinių (140 g),

žiupsnelio druskos,

kelių lašų vanilės esencijos (keičiau vaniliniu cukrumi),

1/2 AŠ kepimo miltelių,

240 g miltų,

cukraus pudros keksui apibarstyti.

Gaminame:

Razinas užpilame verdančiu vandeniu, pabrinkiname, nuplauname, suberiame ant popierinio rankšluosčio ir gerai nusausiname.

Kambario temperatūros sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės.

Po vieną mušame kambario temperatūros kiaušinius, sumaišome su sviesto ir cukraus mase.

Į masę suberiame razinas, vanilę, druską. Išmaišome.

Miltus nusijojame, suberiame kepimo miltelius, išmaišome ir įmaišome į masę su sviestu, cukrumis ir kt.

Į kepimo formą tiesiame kepimo popieriaus, sukrečiame kekso masę. Drėgnu šaukštu išlyginame paviršių.

Per kekso vidurį, palei visą ilgį su drėgna mentele ar šaukšto galu padarome griovelį. Keksas kepdamas suplyš būtent čia.

Kepa keksas iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 80- 100 min. Man šį kartą užteko 60 min., nes forma šiek tiek didoka keksui.

Iškepusį keksą apiberiame cukraus pudra.

Skanaus!

Idėja:čia.

 

 

 

Kalėdos be imbierinių sausainių ne Kalėdos. Šiemet, prieš kepdama, klausiau vyro ar kepti. Tai gavau atsakymą – nekepk, neskanūs. Tiesą pasakius tikrai, kiek bandžiau receptų nė vienas nebuvo tas, kurį norėčiau įsidėti į geriausių sąrašą. Šį kartą kepiau, nes pavadinime  pabrėžta, kad patys skaniausi. Galvojau, jei ir šie bus neskanūs, daugiau nebandysiu, nes paskui iki pavasario pilni kampai tų neskanių imbierinių…

Šis receptas tikrai puikus, sausainiai dešimt balų! Net Didysis Nemėgėjas pripažino, kad tikrai geri. Aš pati, kaip visuomet labiausiai pasitikiu mažąja, jei jau ji smagiai traškina, vadinasi tikrai geri sausainiai.

Šie imbieriniai sausainiukai ploni, trapūs. Kepiau jau du kartus ir vėl kepsiu. Tiek kartų iškepusi pastebėjau, kad skaniausi jie, jei tešla palaikyta per naktį, galima ir kelias valandas, bet trapesni būna ilgiau pastovėję šaldytuve. Lengviau kočioti ir sausainius nuimti jei kočiosime ant kepimo popieriaus, kitaip tešla labai nori prikibti prie stalo.Taip pat kepdama bandžiau daugiau ir mažiau pakepti, man skanesni mažiau pakepę, šviesiai rusvos spalvos.

Reikės:

Sausainiams:

125 g. sviesto,

5 VŠ grietinėlės,

3 VŠ medaus,

150 g rudojo cukraus,

375 g miltų,

0,5 AŠ nugesintos sodos,

1 kupino AŠ malto imbiero,

1 kupino AŠ malto cinamono,

1 AŠ malto muskato,

0,5 AŠ maltų juodųjų pipirų.

Puošimui:

cukraus pudros,

citrinos sulčių,

maistinių dažų, kitų puošybinių  dalykėlių.

Gaminame:

Miltus nusijojame.

Sodą nugesiname lašeliu citrinos sulčių arba acto.

Į puodą suberiame cukrų, medų, greitinėlę, sviestą, prieskonius. Pakaitiname, kol ištirpsta cukrus. Šiek tiek atvėsiname.

Į miltus pilame ištirpintą mišinį, išmaišome.

Išminkome tešlą, susukame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą, bet 2- 3 valandoms.

Tešlą plonai plonai iškočiojame (maždau 2 mm storio), geriausia kočioti ant kepimo popieriaus.

Formelėmis spaudžiame sausainukus, dedame juos ant kepimo popieriumi ištiestos skardos.

Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 6 – 8 min.

Puošiame:

Į indą beriame cukraus pudros, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Masė turi būti tiršta. Kad glajus būtų spalvotas galima pilti maistinių dažų. Puošti galima ir naudojant įvairiausius pabarstus puošybai, kurių yra parduotuvėse.

Puošiame glajumi iškeptus sausainiukus, jei puošime šiltus, glajus nudžius greičiau.

Kepdama sausainiukus naudojau dukros formeles, skirtas plastilinui. Man jos gražesnės, nei standartinės sauniukams. Gajui užtepti nenaudojau konditerinio maišelio, maniškis su didele skyle, tai juo dekoruoti nelabai išeitų. Pasigaminau tokį iš paprasto užsegamo maišelio. Pridėjau į jį glajaus ir prakirpau kraštelį.  Puikiai tiko ir naudoti buvo lengva.

Laikyt sausiniukus geriausia uždarame inde, kad nesudrėktų. Pas mus laikyt nereikia, neišstovi tie sausainiukai, kaip mat dingsta.

Skanaus!

Idėja: čia.

J. R. R Tolkien „Hurino vaikai“. Ši knyga tikra atgaiva fantastikos, pasakų mėgėjams.  Žinote „Žiedų valdovą“, patiko, sužavėjo ? Neabejotinai ši sakmių knyga taip pat patiks.  Man net silpna, kaip žavi šio autoriaus herojai: žmonės, elfai, nykštukai, Morgotas, Saurosas, orkai ir kiti. Labai graži sakmė, parašyta tuo pačiu stiliumi, kaip ir „Hobitas“ ar  „Žiedų valdovas“. Tai sakmė apie Hurino vaikų likimą. Huriną ir jo šeimą prakeikė piktasis Morgotas. Skaudžiausiai prakeiksmas kirto Hurino vaikams Turinui ir Nienorai. Broliui ir seseriai buvo lemta įsimylėti, nežinant apie savo kraujo ryšius. Blogiui atskleidus paslaptį Nienora šoko į bedugnę, visa tai sužinojęs Turinas taip pat nusižudė. Nuostabiai pasekta sakmė, taip pat kaip ir kitose knygose žavi veikėjų paveikslais, jų likimais, nuostabiais kraštovaizdžiais, kovų scenomis ir amžina tema – gėrio kova prieš blogį.

Vertinimas: 1o balų iš 10 -ies.

Aną dieną varčiau kolegių puslapius ir „Septyniuose virtieniuose“ užmačiau čeburėkus. Kaip aš jų užsinorėjau, baisingai. Pažiūrėjau, koks jos receptas ir būtiniausiai užsinorėjau išbandyti. Pati turiu tik čeburėkų su varškine tešla receptą, bet jis nevertas dėmesio. Visai pritariu „Septyniems virtieniams“, čeburėkai su varškine tešla labiau bandelės negu čeburėkai. Gero čeburėkų recepto ieškau ir šiandien. Patiko, labai patiko miltų ir alaus tešlos variantas. Gal ir ne tobuli, bet netoli tiesos. Sakyčiau aštuoni – devyni iš dešimties balų. Tobulus čeburėkus esu valgiusi pas vyro brolienę, tik ji recepto neišsaugojo, taip ir likau tolesnėse paieškose…

Kai bandžiau šią telšą, pirmą partiją čeburėkų, kepiau nepalaikiusi šaldytuve, nes už nugaros laukė alkana minia. Nepalaikyta tešla nesubrendo, čeburėkai buvo skanūs, bet kieti. Teko laikyti juos celofaniniame maišelyje, kad atbrinktų. Kitą partiją viriau tešlą palaikusi šaldytuve per naktį. Gavosi puikūs čeburėkai. Tiek laikyti tikrai nereikia, užtektų ir valandos, man taip savaime gavosi, nes namiškiai jau buvo prisikirtę kietų čeburėkų, tad kitus viriau kitą dieną. Dar turiu pridurti, kad gaminau tik su alumi, nes tokie  čeburėkai minkštesni. Nuotraukų įdėti negaliu, nes nei pirmuoju, nei antruoju kepimu neliko nei vieno. Matyt tikrai neblogi buvo…

Reikės:

Tešlai:

miltų,

druskos,

alaus arba vandens.

Įdarui:

kiaulienos faršo,

jautienos faršo (pati gaminau tik su kiaulienos, tokio tik turėjau tuo metu, patartina faršą maišyti lygiomis dalimis),

svogūno,

druskos,

pipirų,

vandens,

aliejaus virimui.

Gaminame:

Tešlą:

Druską ištirpiname aluje arba vandenyje. Iš miltų ir vandens tešlos suminkome gana kietą tešlą, kuri nelimpa prie rankų ir kitų paviršių. Ją suvyniojame į maisto plėvelę, dedame valandai į šaldytuvą.

Įdarą:

Faršą sumaišome su smulkintu svogūnu, svogūno nepagailime. Dedame druskos, pipirų, gerai išmaišome. Pilame vandens, tiek, kad mėsa būtų labai minkšta, bet vis dar būtų vientisa, galima kabinti šakute. Vanduo virs nuostabiu sultiniu išvirusiame čebureke.

Čeburėkus:

Tešlą kočiojame gana plonai, dedame įdarą ir gerai užspaudžiame kraštus. Verdame giliame puode įkaitintame aliejuje, kol gražiai parausta.

Skanaus!

Idėja čia.