Jau seniai spintelėje guli vaflių lakštai, liko vargšai nuo ledų ir  laukė savo laimės valandos. Laukė ir sulaukė, kol vieną dieną vartydama Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“ užtikau vaflių slėgtainio receptą. Prisipažįstu, nesu jų didelė mėgėja nuo vaikystės, kai juos gamindavo mama, bet šis receptas patraukė savo šokoldiškumu. Išbandžiau. Man patiko, kaip toks dalykas tikrai 10 balų. Riebus, saldus, šokoladinis  – tikras vaikiškas skanėstas. Jį darydama tikslių produktų matavimų nesilaikiau, dariau panašiai, matavau iš akies.

Beje šis vaflių pertepimas labai panašus į „Nutelą“, norit galima dėti daug smulkintų iki miltų reiešutų tai bus dar ir rešutinė “ Nutela“ dabar žinau, jei kada ir lepinsiu savo mažąją tokiu kremu, tai tik savo gamybos ir be jokių E. Bent jau žinosiu ką vaikas valgo.

Reikės (trims vaflių lakštams pertepti):

Plytelės gero juodojo šokolado (100 g.),

indelio saldinto kondensuoto pieno (kambario temperatūros),

3 vaflių lakštų,

pakelio sviesto (~180 g.) kambario temperatūros,

saujelės lazdyno riešutų.

Gaminame:

Lazdyno riešutus pakepiname ~ 7 min iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pravėsusiems riešutams delnais, pirštais nutriname luobeles. Riešutus pasmulkiname. Beata siūlo riešutų dėti labai daug ir juos sumalti su kavamale iki miltų, man mieliau, kai riešutų mažiau, todėl dėjau rupiai smulkintus ir tik į vieną kremo sluoksnį.

Sviestą ištriname iki purumo į jį pamažu supilame ir gerai išmaišome kondensuotą pieną. Gaunasi tokia masė, kaip kremas.

Šokoladą ištirpiname mažoje temperatūroje, svarbu neperkaitinti, kad jis neliktų kietas. Palaukti kol atvės. Atvėsusį šokoladą supilame į sviesto irkondensuoto pieno masę, gerai išmaišome.

Tiesiame vaflio lakštą – tepame ant jo kremą, užklojame kitu lakštu, lengvai paspaudžiame. Ant jo viršaus vėl tepame kremo ir taip tepame kol sutepame visus lakštus. Viršutinį paliekame neapteptą.

Suteptus vaflius paslegiame ir dedame į šaldytuvą ar kur vėsiau, geriausia per naktį. Sustingusį skanėstą supjaustome norimais gabaliukais.

Saldu, bet pasimėgauti po truputį –  pats tas.

Skanaus!

Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Reikės:

Cukinijos vidutinės (sėklas išimti) arba poros mažų,

kiaušinio,

~ 150 g. varškės,

miltų (naudoju speltos, nuostabūs blynai būna ir ne tik blynai, o dar sako labai sveiki…),

druskos, pusės svogūno galvos,

aliejaus kepimui ir 2 VŠ į tešlą.

Gaminame:

Cukiniją sutarkuojame su bulvine tarka, nusunkiame, nepagailime.

Su ta pačia tarka sutarkuojame pusę svogūno galvos (nebūtinai jei nemėgstate).

Mušame kiaušinį, dedame pertrintą varškę, išmaišome.

Dedame miltus, miltų tiek kad tešla nebebūtų vandeninga ir blynus galima būtų dėti su šaukštu, blynų tešla lieka panaši į miltinių blynų, jei miltų bus per mažai, blynai bus skysti ir kepant bus greičiau košė negu blynas. Bus sunku apversti.

Pilame kelis VŠ aliejaus į tešlą.

Kepame aliejuje, vidutinėje kaitroje, apverčiant.

Labai skanūs šie blynai ir su varškės padažu, ir su grietinės, ir su uogiene…

Skanaus!

Dėl vieno esu tikra, kiek lietuvių šeimų – tiek šaltibarščių variantų. Vieni daro su pienu, kiti su grietine, aš darau su kefyru arba rūgpieniu. Daržovės – kokias turiu po ranka, tikrai nebūtinai virti ar marinuoti burokėliai. Nuostabūs šaltibarščiai būna jei imam tik kefyrą, virtus burokėlių ir rugštynių lapelius ir krapų. Nuostabūs, o jei dar supilstyti į stiklines ir šaltutėliai… Labai skanu ir skystesni, ir tirštesni. Maniškis senų seniausiai pareiškė, kad šaltibarščiai – ne maistas, tad darau juos kuo tirštesnius, kitaip žmogus lieka alkanas. Čia jau skonio reikalas. Aš pati šaltibarščius labai mėgstu ir jei ne namiškių nuostata, kad čia ne maistas, gaminčiau juos tikrai ne du kartus per metus.

Reikės:

1 L kefyro ar rūgpienio,

svogūnų laiškų ryšulėlio (iš bėdos tiks ir galvelė susmulkinta),

saujos smulkintų krapų,

stiklinės virtų burokėlių ir rugštynių lapų,

kelių VŠ marinuotų burokėlių,

smulkinto agurko,

virto smulkinto kiaušinio,

druskos.

Gaminame:

Viską sumaišome pagal skonį, gardiname druska.

Šį kartą valgėme su orkaitėje keptomis bulvėmis.

Skanaus!

Po ilgų daržovinių dienų pagaliau atsigaus mėsavalgė šeimos pusė. Net stebiuosi, kaip kantriai laukė, nors ką ten laukė… Brangusis neapsikentęs moliūgienę šveitė su gabalėliu kumpio, o mažoji pamačiusi šaldytuve pieniškas dešreles kategoriškai liepė duot, ir jokie įkabinėjimai nepadėjo, savo pienišką šviežių daržovių sriubą abu liepė valgyt pačiai. Tai ką, šiandien mėsos diena.

Tiesiog karbonado nebenorėjau, tad idėją nusižiūrėjau iš Vilmos. Ragaujam. Labai skanu, net skaniau negu mano pačios, gal todėl, kad savi patiekalai jau pabodę…

Reikės:

kiaulienos nugarinės,

majonezo,

druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių mėsai,

kiaušinio,

maltų džiuvėselių,

aliejaus kepimui.

Gaminame:

Kiaulienos nugarinę supjaustome ~ 1 cm storio gabalėliais, juos pamušame kita peilio puse.

Bastome prieskoniais, plonai patepame majonezu ir paliekame marinuotis šaldytuve 1 – 2 val. (kuo ilgiau, tuo skaniau).

Pasimarinavusią mėsą apvoliojame maltuose džiuvėsėliuose ir kiaušinio plakinyje.

Kepame aliejuje, kol gražiai parausta.

Šį kartą valgėm su pievagrybių padažu ir fermentiniu sūriu bei šviežiomis virtomis bulvėmis.

Skanaus!