Šis receptas taip pat mano draugės Astos. Kai gaminau, pagal jį buvo tiek veiksnių nukreipiančių dėmesį, kad vienu metu galvojau, kad nebus skanu arba iš vis nieko gero nesigaus. Juo labiau šoninės reikiamos neturėjau, šoninė turėtų būti ilgais ilgais gabalėliais, būna tokia supakuota. Tiko ir manoji. Brangusis džiaugėsi, kad šoninė labai tinka, vištienai suteikia drėgmės ir rukytos mėsos kvapo.

Reikės:

6 vištienos krūtinėlių,

šaltai rūkytos šoninės,

280 g. pusriebės varškės,

špinatų, krapų,

druskos, pipirų, kitų mėgstamų prieskonių vištienai,

aliejaus kepimui,

dantų krapštukų krūtinėlei „susegti“.

Gaminame:

Vištienos krūtinėles nuplauname, nusausiname.

Krūtinelėms peiliu padarome „kišenėles“.

Varškę sumaišome su smulkintais špinatais (neturėjau, keičiau krapais), beriame šiek tiek druskos, išmaišome.

Krūtinėles pabarstome prieskoniais, prikemšame varškės įdaro, dantų krapšukais „užsegame, užsiuvame“ kišenėlės.

Krūtinėles apakepame aliejuje, keptuvėje.

Vištienos krūtinėles apvyniojame šoninės juostele. Mano variantas: išdėliojau kaip pagrindą šoninės juosteles ir uždėjau ant krūtinėlės. Į  kepimo indą riebalų dėti nereikia, jų susidarys iš šoninės.

Kepame orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje.

Skanaus!

Visai netikėtai namie atsirado kalnas pomidorų, geras kalnas – 30 kg. Tai džiaugėsi mano širdis, man pomidorai – daržovė, kurios neatsivalgau sezono metu ir šiaip visus metus. Seniau Neringos bloge buvau mačiusi pomidorų salsą, tai turėdama kalną pomidorų ir kol jie nevirto sultimis ar konservuotais, prisidariau sau improvizuotos salsos.

Reikės:

4 blanširuotų pomidorų,

1 česnako skiltelės,

2 VŠ alyvuogių aliejaus,

1 svogūno galvelės,

2 VŠ citrinos sulčių,

aitriosios paprikos – mėgėjams,

druskos, pipirų, krapų ar kitų žolelių kurių turite šviežių.

Gaminame:

Blanširuojame (nulupame)  pomidorus – užpilame verdančiu vandeniu ir po kelių sekundžių juos įmerkiame į šaltą vandenį, tada odelė gražiai nusilupa.

Pomidorus supjaustome.

Užberiame smulkintą svogūną, česnaką,  pipirą, smulkintas žoleles.

Šlakstome alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis.

Gardiname druska, pipirais.

Skanaus!

Šį troškinį mačiau G. Šapiro „Skonio reikale“ o, kad jau turėjau visas sudedamąsias dalis tai ir išbandžiau. Geras dalykas, valgėm ir su makaronais, ir su ryžiais. Visaip man skanu. Tik maniškis sureagavo tipiškai – „o mėsos bus?“, teko traukt dešreles, tiko ir su jomis. Mažoji troškinio paragavus apsiverkė, tai paskui buvo juoko visą vakarą, kas per troškinys, kad vaikas verkia paragavęs.

Reikės:

1 kg stambiai pjaustytų raudonųjų svogūnų,

1 lupto stambiai pjaustyto baklažano,

1didelės česnako skiltelės stambiai pjaustytos,

1 geltonos paprikos stambiai pjasutytos,

1 didelio pomidoro smulkinto,

1didelio VŠ pomidorų pastos ar padažo,

aliejaus kepimui,

laurų, druskos, gvazdikėlių kelių, pipirų.

Gaminame:

Į puodą pilame aliejaus, negailime.

Į įkaitusį aliejų beriames svogūnus, česnakus. Apkepame, kol suminkštėja. Beriame druskos, pipirų, lauro lapą ir kelis gvazdikėlius.

Beriame pjaustytą baklažaną, geltoną papriką, pomidorą ir viską truputį apkepame.

Dedame pomidorų pastos, pilame vandens kokią stiklinę ir troškiname, kol daržovės lieka minkštos. Troškiname nedidelėje kaitroje.

Jei vandens truksta eigoje galima įpilti dar.

Pabaigai ragauti, pagardinti druska ar pipirais pagal skonį.

Skanaus!

 

 

 

Vakar nusprendžiau pasilepinti, nors gaminau graikišką troškinį, nusprendžiau tvirtai – vakarienę valgysiu savo, kitokią nei šeima. Taip užsinorėjau ko nors lengvo, „sūriško“. Prisiminiau Beatos laidoje matytus sumuštinius su dviem sūriais, kapareliais ir salsa verde padažu. Salsa verde man netinka dėl ančiuvių, nebėda – turiu savajį užpilo variantą. Beveik tas pats, tik be ančiuvių, o šį kartą ir be kaparelių. Nusprendžiau, bet kol pasigaminau iš savo kalno verkiančių pomidorų sultis, kol sužiūrėjau šeimos vakarienę, kol apšokinėjau sergančią mažąją, buvo taip vėlu, kad nebesinorėjo ir savosios vakarienės, vos vieną sumuštinį prisiverčiau suvalgyt, juk taip su noru dariau, kelis skaniausiai sušveitė, jau prisikirtęs troškinio brangusis, taigi dar keli sumuštiniai liko gulėt iki rytojaus. Ryte jie man labai viliojantys pasirodė, ir nustebau – karšti buvę vakar, šiandien iš ryto buvo gal net dar skanesni. Va tau ir karšti. O sūris, turėjau tik Vilkyškių „Fetuva“, tas iš viso nustebino, per netyčia papuolęs ant sumuštinio sužibėjo, kaip tikra žvaigždė, beje Beata naudojo: mozzarella ir feta sūrius.

Reikės:

Prancūziško batono (naudojau su česnakinio sviesto įdaru),

fetos sūrio (naudojau Vilkyškių „Fetuvą“),

Užpilui:

pusės citrinos sulčių (galima keisti balto vynuogių vyno actu),

kelių VŠ alyvuogių aliejaus,

česnako skiltelės,

kelių šviežių baziliko lapelių,

pipirų, druskos.

Gaminame:

Batono riekeles kelias minutes paskrudiname 200 laipsnių temperatūros orkaitėje.

Ant karštų riekelių sudedame fetos riekeles ir dar minutėlei šauname į orkaitę, kol sūris lengvai lengvai pasilydys.

Užpilą:

Į indelį pilame kelis VŠ aliejaus, spaudžiame česnaką, beriame smulkintą baziliką, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Beriame kelis grūdelius druskos,pipirų. Išmaišome, ragaujame – turi būt rūgštoka, bet maloniai. Jei per rūgštu, galima berti šiek tiek cukraus arba naudoti balto vyno actą.

Karštus sumuštinius užpilame užpilu ir mėgaujames.

Skanaus!

 

Neseniai iš Danijos trumpam parlėkė Astutė – draugė mano mieliausia. Susibėgom pas jos tėvelius kavos, naujienomis pasidalinti ir begeriant kavą akis užkliuvo už dubenyje gulėjusių baklažanų. Pasiklausiau savo draugės, ką iš jų jinai gamina. Sako – Musaką. Buvau apie tokį girdėjusi, puoliau klausti smulkiai, kaip ir ką daryti, kaip gaminti. Taip skaniai jinai man nupasakojo, kad už kelių dienų puoliau gamint.

Skanu, skanu ir sotu. Labiausia tiko mano namiškiams ir bulvių, ir mėsos – svajonių patiekalas. Pagamint Musaką nėra labai greita, bet verta. Pirmą kartą gamindama neišvengiau klaidų, bet kitam kartui žinosiu ką daryt. Bulves supjaustyt ploniau ir faršo sluoksnis tikrai turi būt didesnis, maniškis dingo tarp bulvių ir baklažanų, bet skonio tai nesugadino. Asta pasakojo, kad į faršą deda kepintą tarkuotą morką, šį kartą dariau be jos, bet kad tiktų morka – neabejoju.

Reikės (didelei kepimo formai):

~ 5 – 8 vidutinių bulvių,

2 baklažanų,

700 g. jautienos faršo,

svogūno galvos,

1 morkos,

2 česnako skiltelių,

3 pomidorų arba 200 g.  konservuotų pomidorų be odelių,

druskos, pipirų, džiovinto raudonėlio,

pusės citrinos sulčių,

aliejaus kepimui,

5 VŠ maltų džiuvėsėlių.

Baltajam (bechamel) padažui:

500 ml pieno,

pusės svogūno,

50 g. sviesto,

2 VŠ miltų,

lauro lapo, druskos, pipirų, muškato riešuto,

3 gvazdikėlių.

Gaminame:

Bulves ir baklažanus supjaustome griežinėliais, griežinėlius kelias minutes apkepame aliejuje, sudedame ant popierinių rankšluosčių, riebalams sugerti, pabarstome druska.

Svogūną susmulkiname pakepiname, kol suminkštėja, baigiant sudedame smulkintą česnaką, dar minutėlę pakepame.

Sudedame faršą. Kepame, kaip lazanijoje – žiūrėti čia. Apkepus faršą, gardiname druska, pipirais, raudonėliu. Dedame smulkintus pomidorus arba smulkintus konservuotus, spaudžiame citrinos sulčių ir viską patroškiname, kol beveik išgaruoja vanduo.

Verdame bešamelio padažą, vėl kaip lazanijoje – žiūrėti čia. Jei šis variantas atrodo per ilgas jis to vertas tikrai, nes skanesnio padažo nerasit, tuomet galima reikalą supaprastinti: ištirpiname sviestą, beriame miltus, porą minučių maišant pakepiname. Maišant pilame  pieną ir verdame, maišydami, kol užverda.

Sluoksniuojame muską:

Išdėliojame buvių sluoksnį.

Virš bulvių – baklažanų sluoksnis.

Virš baklažanų – farš0 sluoksnis.

Viršutinis sluosnis – baltojo padažo arba bešamelio.

Kad kepant bešamelis nesudegtų bartome viršų maltai džiuvėsėliais.

Kepame 180 laipsnių temperatūroje ~ 30 – 40 min.

Skanaus!