Dar vienas nuostabus dalykas iš mamos repertuaro. Nepaprastai skani ta moliūgienė,  šiemet net nesulaukiau, kada užaugs moliūgas, čiupau vieną ir tuoj pat į puodą. Nedaugžodžiausiu, koks skanus čia patiekalas, tiesiog reikia imt ir virt, pirma – nurysit liežuvį, antra – norėsit jos ir vėl, vėl ir vėl…

Reikės:

moliūgo,

svogūno galvos,

sviesto,

šlakelio aliejaus,

Džiugo ar kito mėgstamo sūrio,

druskos,

maltų džiuvėsėlių.

Gaminame:

Moliūgą supjaustome nulupame žievę ir išimame minkštimą su sėklomis.

Nuluptą dalį supjaustome nedideliais gabalėliais, užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol beveik išverda. Užvirus 5 – 10 min. Virdant svarbu nepervirti, kad neliktų košė.

Išvirus, moliūgo gabalėlius nuvarviname kiaurasamtyje.

Tuo metu keptuvėje išlydome sviestą (nepagailime) ir šlakelį aliejaus. Smulkiai supjaustome svogūną ir apkepiname svieste, kol svogūnai lieka skaidrūs.

Svogūnams nuskaidrėjus ir suminkštėjus sudedame nuvarvintą moliūgą. Apkepame vartydami ~ 5 – 10 min. Kol moliūgai beveik suverda į vientisą masę. Barstome džiuvėsėlių.

Beriame pagal skonį, aš nepagailiu. Jei reikia dedame dar sviesto. Viską pakepame dar 5 min.

Skaniausia su Džiugu ir šviežiomis virtomis bulvėmis. Tinka su viskuo ir prie visko.

Skanaus!

Kol augau, tėvų namuose, keptas varškės sūris labai dažnai būdavo patiekiamas. Šlamšdavau jį pilna burna, karštą karštą tik iškeptą, degdavo rankos, lūpos vistiek kimšdavau, beprotiškai jis man būdavo skanus. Tėveliai kantriai išlaukdavo, kol pravėsdavo taip pat su malonumu valgydavo ir šaltą. O man ir šiandien, keptas varškės sūris be galo skanus tik karštas. Tai toks paprastas patiekalas, kad kai pamačiau Beatą kalbant apie jį laidoje nustebau – rodės, ką čia rodyt, visi tai žino, moka ir tai visai nieko naujo, tas pats kas lietuviams rodyt, kaip bulvinius blynus išsikept ar galų gale bulves…. Gerai pagalvojus ne toks jau tas patiekalas paprastas, o kad neprastas tai dar labiau, ypač su dideliu kalnu šviežių daržovių salotų, arba pusryčiams prie arbatos…

Reikės:

varškės sūrio (riebesnis būtų skaniau),

česnako,

druskos,

maltos raudonos paprikos,

kmynų ar kitų mėgstamų žolelių.

Gaminame:

Druską sumaišome su spaustu česnaku ir malta raudona paprika, prieskonių beriame tiek, kiek mėgstame. Mano sūris buvo su kmynais, tad kmynų nedėjau, jei patinka – dėkit.

Prieskonių mišiniu ištriname sūrį. Paliekame priekoniuotis (jei sūris mažas užteks kelių valandų, jei didesnis – geriau būtų palikti per naktį).

Sūrį kepame iki 200 laipnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parausta. Galima įsmeigti smeigtuką ar peiliu pažiūrėti, iškepęs visas sūris bus minkštas. Kepimo laikas priklauso nuo sūrio dydžio, nedidukui užteks 15- 20 min.

Skanaus!

Šis patiekalas tai nuostabus dalykas vasarą ir jam prilygsta tik kepti žiediniai kopūstai. Vasarą toks valgis – dieviškas. Kas gali būti skaniau už šviežias daržoves? Visokių konservuotų ir mėsiškų patiekalų prikertam žiemą, o vasara tikra palaima su uogomis, daržovėmis  kaip ruduo su dievo dovana – grybais.

Šis keptų šparaginių pupelių receptas ir vėl –  mano mamos, bet tai nėra kaži koks jau ten jos autentiškas receptas. Manau, kad daug lietuvių šeimų kepa šparagines pupeles, kai sutikau savo gyvenimo žmogų jo mama irgi kepė šparagus, tik be džiuvėsėlių, na o Džiugas tai jau mano priedas. Taip ir keičiasi receptas kiekviena karta prideda ką nors savo, štai ir viskas.

Reikės:

Šviežių šparaginių pupelių (nukarpyti abu galiukus),

sviesto,

maltų džiuvėsių,

druskos,

Džiugo ar kokio kito mėgstamo sūrio.

Gaminame:

Šparaginėms pupelėms nukarpome galiukus ir jas nuplauname.

Užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol pupelės beveik išverda. Visai išvirti nereikia.

Apvirtas pupeles dedame į keptuvę, dedame sviesto, negailime ir pakepame pupeles vartydami, kol jos visai iškepa.

Barstome gausiai gausiai maltais džiuvėsėliais ir dar pridedame jei reikia sviesto. Kepame, kol šiek tiek, lengvai skrusteli.

Iškeptas barstome Džiugu ar kitu mėgiamu sūriu ir mėgaujamės.

Skanaus!

Šie varškėčiai dar niekada neapvylė. Jei išnaudoju visus resursus mažososios valgiaraštyje, tai čia paskutinis šiaudas. Visada dešimt balų, visada pilna burna ir su malonumu… Tiesą pasakius su malonumu ir aš pati pabaigiu mažiukės lėkštę, jei tik dar kas lieka…

Varškėčiams svarbu viena – nepadauginti miltų, jei jų per daug – varškėčiai liks kieti, kaip puspadis, tada jau jiems tiesus kelias į šiukšlyną, jei miltų per mažai – varškėčiai virsta koše ir vėl – tiesus kelias į šiukšlyną. Reikia aukso vidurio. Dar geras šis patiekalas tuo, kad pasidarius jų daugiau, likusius galima užšaldyti, užšaldyti tokiomis porcijomis, kokias jūsų mažulis ar jau paaugęs cipulis suvalgo. Turint šaldytų paskui dar lengviau, tik vienas, du į puodą ir išvirė!…

Reikės:

180 – 200 g. varškės (naudoju pusriebę),

1 kiaušinio,

1 nubraukto VŠ krakmolo,

1 VŠ manų kruopų,

2 dideliu didelių VŠ miltų + 1 nedidelis VŠ miltų,

žiupsnelio druskos.

Padažui:

grietinės,

sviesto.

Gaminame:

Varškę ištriname su kiaušiniais ir druska.

Beriame krakmolą, manus, miltus. Miltų tiek, kad būtų lengvai minkoma, bet lipni tešla. Jei tešla nelimpa prie rankų – varškėtukai bus kieti. Tad atsargiai su miltais – nepadauginkite. Geriau daugiau pabarstyti ant lentelės.

Paviršių barstome miltais, iš tešlos suformuojame volelį, jį paspaudžiame ir supjaustome norimo storumo (geriausia ~ 1 cm) gabalėliais.

Varškėčius verdame verdančiame, pasūdytame vandenyje. Ne ilgiau kaip 5 min. Geriausia  –  raugauti.

Valgome su grietinės ir sviesto padažu. Padažo negailime.

Skanaus!

Senovinė vyšnių uogienė

Pasakiška, saldi, juoda kaip naktis vyšnių uogienė. Senas receptas iš mamos receptų knygos. Anksčiau tokia uogienė man atrodydavo tikras nesusipratimas –  per saldi, per tiršta, kol atėjo laikas ja gardinti mažosios blynus, košes ir kita. Nereikia nė sakyti, kad dabar ši uogienė viena iš favoričių.

Reikės:

1 kg vyšnių  – 1 kg cukraus

Gaminame:

Uogas nuplauti, palaukti, kol nusausės. Išimti kauliukus. Užpilti cukrumi ir palikti per naktį.

Rytojaus dieną sultys nupilamos į puodą ir pavirinamos 5 – 6 min. graibant putas.

Po to uogos sudedamos ir verdamos, graibant putas, kol sirupas pradeda tirštėti, o uogos įgauna metalo blizgėjimą, arba išgriebtos iš sirupo, susiraukšlėja.

Išvirta uogienė supilstoma į stiklainiukus ir laikoma vėsioje vietoje.

Uogienei pagardinti recepte siūloma dėti 20 sutintų vyšnių branduolių. Virdama pamiršau, dabar graužiuosi. Branduoliai suteikia tokį nuostabų vyšnišką aromatą.

Skanaus!