Reikės:

Cukinijos vidutinės (sėklas išimti) arba poros mažų,

kiaušinio,

~ 150 g. varškės,

miltų (naudoju speltos, nuostabūs blynai būna ir ne tik blynai, o dar sako labai sveiki…),

druskos, pusės svogūno galvos,

aliejaus kepimui ir 2 VŠ į tešlą.

Gaminame:

Cukiniją sutarkuojame su bulvine tarka, nusunkiame, nepagailime.

Su ta pačia tarka sutarkuojame pusę svogūno galvos (nebūtinai jei nemėgstate).

Mušame kiaušinį, dedame pertrintą varškę, išmaišome.

Dedame miltus, miltų tiek kad tešla nebebūtų vandeninga ir blynus galima būtų dėti su šaukštu, blynų tešla lieka panaši į miltinių blynų, jei miltų bus per mažai, blynai bus skysti ir kepant bus greičiau košė negu blynas. Bus sunku apversti.

Pilame kelis VŠ aliejaus į tešlą.

Kepame aliejuje, vidutinėje kaitroje, apverčiant.

Labai skanūs šie blynai ir su varškės padažu, ir su grietinės, ir su uogiene…

Skanaus!

Dėl vieno esu tikra, kiek lietuvių šeimų – tiek šaltibarščių variantų. Vieni daro su pienu, kiti su grietine, aš darau su kefyru arba rūgpieniu. Daržovės – kokias turiu po ranka, tikrai nebūtinai virti ar marinuoti burokėliai. Nuostabūs šaltibarščiai būna jei imam tik kefyrą, virtus burokėlių ir rugštynių lapelius ir krapų. Nuostabūs, o jei dar supilstyti į stiklines ir šaltutėliai… Labai skanu ir skystesni, ir tirštesni. Maniškis senų seniausiai pareiškė, kad šaltibarščiai – ne maistas, tad darau juos kuo tirštesnius, kitaip žmogus lieka alkanas. Čia jau skonio reikalas. Aš pati šaltibarščius labai mėgstu ir jei ne namiškių nuostata, kad čia ne maistas, gaminčiau juos tikrai ne du kartus per metus.

Reikės:

1 L kefyro ar rūgpienio,

svogūnų laiškų ryšulėlio (iš bėdos tiks ir galvelė susmulkinta),

saujos smulkintų krapų,

stiklinės virtų burokėlių ir rugštynių lapų,

kelių VŠ marinuotų burokėlių,

smulkinto agurko,

virto smulkinto kiaušinio,

druskos.

Gaminame:

Viską sumaišome pagal skonį, gardiname druska.

Šį kartą valgėme su orkaitėje keptomis bulvėmis.

Skanaus!

Dar vienas nuostabus dalykas iš mamos repertuaro. Nepaprastai skani ta moliūgienė,  šiemet net nesulaukiau, kada užaugs moliūgas, čiupau vieną ir tuoj pat į puodą. Nedaugžodžiausiu, koks skanus čia patiekalas, tiesiog reikia imt ir virt, pirma – nurysit liežuvį, antra – norėsit jos ir vėl, vėl ir vėl…

Reikės:

moliūgo,

svogūno galvos,

sviesto,

šlakelio aliejaus,

Džiugo ar kito mėgstamo sūrio,

druskos,

maltų džiuvėsėlių.

Gaminame:

Moliūgą supjaustome nulupame žievę ir išimame minkštimą su sėklomis.

Nuluptą dalį supjaustome nedideliais gabalėliais, užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol beveik išverda. Užvirus 5 – 10 min. Virdant svarbu nepervirti, kad neliktų košė.

Išvirus, moliūgo gabalėlius nuvarviname kiaurasamtyje.

Tuo metu keptuvėje išlydome sviestą (nepagailime) ir šlakelį aliejaus. Smulkiai supjaustome svogūną ir apkepiname svieste, kol svogūnai lieka skaidrūs.

Svogūnams nuskaidrėjus ir suminkštėjus sudedame nuvarvintą moliūgą. Apkepame vartydami ~ 5 – 10 min. Kol moliūgai beveik suverda į vientisą masę. Barstome džiuvėsėlių.

Beriame pagal skonį, aš nepagailiu. Jei reikia dedame dar sviesto. Viską pakepame dar 5 min.

Skaniausia su Džiugu ir šviežiomis virtomis bulvėmis. Tinka su viskuo ir prie visko.

Skanaus!

Šie varškėčiai dar niekada neapvylė. Jei išnaudoju visus resursus mažososios valgiaraštyje, tai čia paskutinis šiaudas. Visada dešimt balų, visada pilna burna ir su malonumu… Tiesą pasakius su malonumu ir aš pati pabaigiu mažiukės lėkštę, jei tik dar kas lieka…

Varškėčiams svarbu viena – nepadauginti miltų, jei jų per daug – varškėčiai liks kieti, kaip puspadis, tada jau jiems tiesus kelias į šiukšlyną, jei miltų per mažai – varškėčiai virsta koše ir vėl – tiesus kelias į šiukšlyną. Reikia aukso vidurio. Dar geras šis patiekalas tuo, kad pasidarius jų daugiau, likusius galima užšaldyti, užšaldyti tokiomis porcijomis, kokias jūsų mažulis ar jau paaugęs cipulis suvalgo. Turint šaldytų paskui dar lengviau, tik vienas, du į puodą ir išvirė!…

Reikės:

180 – 200 g. varškės (naudoju pusriebę),

1 kiaušinio,

1 nubraukto VŠ krakmolo,

1 VŠ manų kruopų,

2 dideliu didelių VŠ miltų + 1 nedidelis VŠ miltų,

žiupsnelio druskos.

Padažui:

grietinės,

sviesto.

Gaminame:

Varškę ištriname su kiaušiniais ir druska.

Beriame krakmolą, manus, miltus. Miltų tiek, kad būtų lengvai minkoma, bet lipni tešla. Jei tešla nelimpa prie rankų – varškėtukai bus kieti. Tad atsargiai su miltais – nepadauginkite. Geriau daugiau pabarstyti ant lentelės.

Paviršių barstome miltais, iš tešlos suformuojame volelį, jį paspaudžiame ir supjaustome norimo storumo (geriausia ~ 1 cm) gabalėliais.

Varškėčius verdame verdančiame, pasūdytame vandenyje. Ne ilgiau kaip 5 min. Geriausia  –  raugauti.

Valgome su grietinės ir sviesto padažu. Padažo negailime.

Skanaus!

Išbandžiau jau ne vieną vaflių receptą, patiko šis. Patys vafliai tokie purūs minkšti, lengvai traškiu paviršiumi. Patiko ir tai, kad nėra labai saldūs. Saldumo užsidėti gali kokio tik nori.

Reikės:

225 g miltų,
1.25 AŠ kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos,
2 kiaušinių,
3 VŠ cukraus,
0,25 AŠ vanilinio cukraus,
25 g sviesto,
225  ml pieno.

Gaminame:

Kiaušinių trynius atskiriame nuo baltymų. Baltymus išplakame iki standumo.

Kiaušinių trynius ištriname su cukrumi, druska, vaniliniu cukrumi.

Pilame pieną, išlydytą sviestą.

Miltus persijojame su kepimo milteliais. Supilame į pieno, sviesto ir kiaušinių trynių mišinį, išmaišome.

Atsargiai sudedame išplaktus kiaušinių baltymus. Taip pat atsargiai išmaišome.

Kepame vaflinėje, kol gražiai parausta.

Jei nenorite, kad vafliai suminkštėtų iškeptus sudėkite ant popierinio rankšluosčio.

Skanaus!

Šaltinis: čia.