Varčiau aną dieną Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“, žadėjau gaminti varškės ir slyvų tortą. Vos tik nusisukau minutėlei, knygą palikusi ant stalo, tai dukružė tuo metu ne tik knygą užvertė, bet ir skirtuką pasiimė. Teko recepto ieškoti iš naujo, varčiau, varčiau ir taip užkliuvo akis už želės recepto. Skaičiau akis išpūtusi, kaip?!! Želė iš putojančio vyno? Su uogomis?!!

Taip užkabino, taip užkabino tas receptas, kad tuoj pat puoliau skambinti brangiajam, kad vakarui parvežtų putojančio vyno. Turiu pasakyt, kad dabar nustebo  jisai, negalėjo patikėt, kad prašau „šampano“. Reikalas tas, kad nesu aš jo mėgėja ir namuose jo atsiranda tik prieš didžiąsias šventes, ir tai jei laukiam svečių… Taigi, o va želė Beatos knygoje tiesiog sužavėjo, dar nuotraukos tokios gražios, su vasaros uogomis. Oj…

Dabar jau žinau, koks skonis tos želė, oj puiki, oj puiki, uogų ten labai daug ir nereiktų, mano gal buvo per daug, bet kad tinka tai tikrai. Skani želė, taip vakarėlyje galima tokios žėlės ir padauginti…

Reikės (6 porcijoms):

Butelio mėgstamo saldaus šampanizuoto vyno (saldų rekomenduoja Beata, kitaip reikės darr daugiau cukraus, nes jei cukraus bus mažai, želė bus beskonė)

4 VŠ cukraus (naudojau rudą, paryškino spalvą),

1 VŠ arba 12 g želatinos (naudojau Dr. Oetker),

50 ml vandens,

uogų (šaldytų ar šviežių, naudojau šaldytas).

Gaminame:

Jei naudosime šaldytas uogas, jas prieš tai atšildome.

Želatiną supilame į didesnį indą ir užpilame 50 ml šalto vandens ir paliekame išbrinkti (net jei vartojimo instrukcijoje rašoma užpilti karštu vandeniu).

Putojantį vyną supilame į puodą, supilame cukrų ir kaitiname, kol cukrus ištirpsta, vynas suputoja. Užvirti nereikia, ilgai virti irgi, tiesiog pašildyti, kol ištirps cukrus.

Į dubenį su brinkinta želatina pilame šiek tiek pakaitinto vyno, pamaišome, viskas tik suputoja ir akimirksniu ištirpsta.

Ištirpusią želatiną supilame į puodą su pakaitintu vynu. Pamaišome, kad viskas pasiskirstytų.

Į indelius kur bus želė sudedame uogas (plautas, atšildytas) ir užpilame vynu su želatina.

Dedam į šaldytuvą (stiklinaites galima uždengti maistine plėvele), kol sustingsta.

Skanaus!

Stovejo obuoliai ant stalo ir verkdami prašė ką nors su jais daryti. Vienam pūvo šonas, kitam – vidus, trečias pažiūrėt buvo negražus. Tai ir dariau ką nors. Idėją radau „Moters“ žurnale.

Reikės:

obuolių,

varškės (žurnale: 4 obuoliams 4 VŠ varškės),

saujos razinų,

1 VŠ tirpinto sviesto,

1/2 AŠ vanilinio cukraus.

Gaminame:

Obuolių sėklas išskobiame. Žiūrėti, kad neliktų, nes apkrs įdaras.

Razinas perliejame verdančiu vandeniu ir nuvarviname.

Varškę sumaišome su vaniliniu cukrumi ir razinomis.

Įdarą sudedame į obuolių vidų.

Obuolių išorę aptepame tirpintu sviestu.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 20 – 25 min.

Skanaus!

Artėjančiam krikšto dukros gimtadieniui ieškojau kažko nekasdieniško. Beatos knygoje  „Metai Beatos virtuvėje“ seniai buvau nužiūrėjus želę apelsinuose, tik vis nebuvo progos. Štai proga ir yra. Išbandžiau, vaizdas tai nerealus, fantastiškas, net pranoko lūkesčius. Dabar lieka tikėtis, kad vakare sužavėtas bus ir krikšto dukriukas.

Pasigamint nėra paprasčiau, apelsinus išskobti, jei jie gerai sunokę taip pat lengva. Iš likusio minkštimo dariau apelsininį šerbetą apie kurį jau rašiau anksčiau, tai gavosi keli desertai vienu metu. Galima minkštimą tiesiog suvalgyt, arba išsispaust sultis.

Dar vienas svarbus niuansas, rodos smulkmena, bet labai svarbi. Žėlė turėtų būti ryškios spalvos, naudojau paprastą Dr. Qetker vyšnių želę, pradėjusi pilstyti į apelsinų puseles pamačiau, kad spalva blyški, vaizdas buvo prastas. Laimei prisiminiau turinti maistinių dažų. Va tada viskas sužibo kitomis spalvomis. Tai želę arba reikia daryti iš sulčių, arba spalvinti maistiniais dažais.

Reikės:

6 didesnių apelsinų,

2 pakelių želės ( iš pakelio želės paruošiama 500 ml),

maistinių dažų.

Gaminame:

Apelsinus gerai nuplauname. Perpjauname pusiau, išskobiame minkštimą.

Pagal instrukciją pasigaminame želė, jei trūksta spalvos, spalviname maistiniais dažais.

Paruoštą želė supistome į apelsinų puseles.

Padedame į šaldytuvą sustingti.

Sustingus želei, apelsinų puselėms nupjaustome žieveles kur tuščia, nėra želės. Apelsinų puseles supjaustome skiltelėmis.

Skanaus!

Jau seniai spintelėje guli vaflių lakštai, liko vargšai nuo ledų ir  laukė savo laimės valandos. Laukė ir sulaukė, kol vieną dieną vartydama Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“ užtikau vaflių slėgtainio receptą. Prisipažįstu, nesu jų didelė mėgėja nuo vaikystės, kai juos gamindavo mama, bet šis receptas patraukė savo šokoldiškumu. Išbandžiau. Man patiko, kaip toks dalykas tikrai 10 balų. Riebus, saldus, šokoladinis  – tikras vaikiškas skanėstas. Jį darydama tikslių produktų matavimų nesilaikiau, dariau panašiai, matavau iš akies.

Beje šis vaflių pertepimas labai panašus į „Nutelą“, norit galima dėti daug smulkintų iki miltų reiešutų tai bus dar ir rešutinė “ Nutela“ dabar žinau, jei kada ir lepinsiu savo mažąją tokiu kremu, tai tik savo gamybos ir be jokių E. Bent jau žinosiu ką vaikas valgo.

Reikės (trims vaflių lakštams pertepti):

Plytelės gero juodojo šokolado (100 g.),

indelio saldinto kondensuoto pieno (kambario temperatūros),

3 vaflių lakštų,

pakelio sviesto (~180 g.) kambario temperatūros,

saujelės lazdyno riešutų.

Gaminame:

Lazdyno riešutus pakepiname ~ 7 min iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pravėsusiems riešutams delnais, pirštais nutriname luobeles. Riešutus pasmulkiname. Beata siūlo riešutų dėti labai daug ir juos sumalti su kavamale iki miltų, man mieliau, kai riešutų mažiau, todėl dėjau rupiai smulkintus ir tik į vieną kremo sluoksnį.

Sviestą ištriname iki purumo į jį pamažu supilame ir gerai išmaišome kondensuotą pieną. Gaunasi tokia masė, kaip kremas.

Šokoladą ištirpiname mažoje temperatūroje, svarbu neperkaitinti, kad jis neliktų kietas. Palaukti kol atvės. Atvėsusį šokoladą supilame į sviesto irkondensuoto pieno masę, gerai išmaišome.

Tiesiame vaflio lakštą – tepame ant jo kremą, užklojame kitu lakštu, lengvai paspaudžiame. Ant jo viršaus vėl tepame kremo ir taip tepame kol sutepame visus lakštus. Viršutinį paliekame neapteptą.

Suteptus vaflius paslegiame ir dedame į šaldytuvą ar kur vėsiau, geriausia per naktį. Sustingusį skanėstą supjaustome norimais gabaliukais.

Saldu, bet pasimėgauti po truputį –  pats tas.

Skanaus!

Pamačiusi liepos mėnesio kepėjų be stabdžių iššūkį iškarto žinojau, būtinai jį priimsiu. Apie štrudelius buvau girdėjusi ir visai norėjau pabandyti jį iškepti.  Bėgo mėnuo, vėsias dienas keitė vis karštesnės ir noras kepti štrudelį vis mažėjo ir mažėjo… Kol ėmė degti uodega… Laikas privertė susigrąžinti norą kepti štrudelį, gerai, kad tuo pačiu sugrąžino ir vėsius orus.

Šiek tiek prisibijojau to popieriaus plonumo tešlos,  bet viskas pasirodė daug paprasčiau negu galvojau. Labai jau lengva tą tešlą ištampyti, iškočioti, nes ji būna labai minkšta. Labai patiko tas varškės štrudelis mano šeimai, mano brangiausias, kuris višiskai nemėgsta saldumynų įvertino jį „superinis“, mama su tėčiu irgi šveitė, net ausys lapsėjo ir vis linksėjo, kad skanu.

Reikės:

Tešlai:

250 g.miltų,

žiupsnelio druskos,

125 ml drungno vandens,

50 g. lydyto sviesto.

Įdarui:

1 kg varškės (20 % riebumo)-  naudojau 650 g. varškės 9 % riebumo,

100 g razinų,

5-6 VŠ romo,

2 VŠ lydyto  sviesto,

vanilės ankšties,

150 g cukraus,

3 kiaušinių.

Aptepimui:

4-5 VŠ maltų džiūvėsių,

cukraus pudros apibarstymui,

1 VŠ aliejaus tešlai aptepti,

125 g. lydyto sviesto, tepti štrudeliui kepant.

Gaminame:

 Tešlą:

Į miltus supilame druską, sviestą ir vandenį. Užminkome minkštą tešlą. Minkom ir daužom į stalą tešlos gabalą, kol tešla lieka minkštutė. Darbuojamės geras 5 – 10 min. Tešla būna minkšta ir nelipni. Maloni liesti ir minkyti.

Užminkytą tešlą dedame į dubenį nupiltą karštu vandeniu, aptepame aliejumi,  uždengiame  ir paliekame valandai pasibūti ramiai.

Įdarą:

Varškę imiau pusriebę, tad jos tikrai nepalikau nuvarvėti, jau tikrai ten nebuvo kam varvėti.

Razinas nuplauname, užpilame romu ir paliekame valandai.

Į dubenį sudedame: varškę, cukrų, kiaušinius, sviestą. Išskrebentą vanilę iš ankšties. Viską gerai ištriname (naudojausi trintuvu – blenderiu). Pabaigai sudedame rome brinkintas razinas.

Štrudelį:

Ant stalo tiesiame rankšluostį. Ant jo barstome šiek tiek miltų ir iškočiojame stačiakampį. Kuo plonesnį. Orientacinis dydis 30 X 40 cm.

Iškočiojus pakišame rankas (delnais žemyn) ir tampome tešlą iki popieriaus plonumo. Tampiau kol pradėjo šviestis rankšluosčio raštai. Didelis toks stačiakampis gavosi.

Tešlą aptepame lydytu (125 g.) sviestu ir pabarstome maltais džiuvėsiais.

Palikdami nuo kraštų po 2 cm sudedame varškės įdarą.

Rankšluosčio pagalba susukame študelį. Dedame jį į kepimo popieriumi išteptą skardą.

Štrudelį aptepame sviestu.

Kepame iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, nenaudodami grilio funkcijos, 45 – 50 min. Kepant nuolat aptepti sviestu.

Iškeptą varškės štrudelį apibarstome cukraus pudra.

Valgome karštą su ledais ar plakta grietinėle, nors man nebereikėjo nieko. Skanus dalykas tas štrudelis.  Skaniausias jis man šiek tiek vėstelėjęs, tada atsiveria visu grožiu plonytės tešlos skonis. Štrudelis kepdamas šiek tiek išplero į kraštus. Kažin ar taip ir turi būti?

Skanaus ir ačiū Agnei už iššūkį!