Paprastas, bet labai skanus variantas paįvairinimui mėgstantiems lietinius. Skanu, labai skanu. Taip skanu, kad kaip mat neliko ką fotografuot.

Reikės:

10 lietinių reikės (anksčiau rašyta: čia):

2 kiaušinių,

2 VŠ aliejaus,

250 ml pieno,

300 ml vandens,

100 ml gazuoto mineralinio vandens (nebūtinai, jei nėra, galima keisti vandeniu)

~ 300 g. miltų,

žiupsnelio druskos,

žiupsnelio cukraus,

aliejaus ar lašinio bryzelio kepimui.

Padažui:

500 g. pievagrybių,

400 ml pieno,

300 ml sultinio (dažniausiai naudoju vandenyje tirpintą sultinio kubelį),

150 g lydyto sūrio (galima tepamo varškės su žalumynais),

100 g fermentinio sūrio,

60 g sviesto,

2 VŠ miltų,

aliejaus formai tepti,

druskos, pipirų.

Gaminame:

Kepame lietinius:

Pieną išplakame su kiaušiniais, druska, cukrumi.

Į plakinį beriame miltus, miltų tiek, kad tešla būtų tiršta tiršta, sunku maišyti.

Tešlą gerai išmaišom, kad neliktų gumuliukų ir po truputį, vis pamaišant – skystiname vandeniu.

Kai tešla lieka  riebios grietinės tiršumo – pilame mineralinį vandenį. Jei reikia dar skystesnės lietinių masės pilame dar vandens.

Pabaigai įmaišome aliejų.

Jei tešlą pabrinkinsite, lietiniai bus skanesni.

Lietinius kepame su vos vos patepta aliejumi ar lašinuku keptuve.

Padažą:

Keptuvėje ištirpiname kelis VŠ sviesto, dedame miltus ir maišydami juos pakepiname minutėlę.

Pakepintus  miltus skiedžiame pienu, sultiniu ir nuolat maišydami paverdame kokias 5 min.

Į padažą įmaišome lydytą sūrį, gardiname druska, pipirais.

Pievagrybių įdarą:

Pievagrybius supjaustome griežinėliais, pakepame su keliais VŠ sviesto, beriame druskos, pipirų. Galima įpilti truputį vandens ir uždengus viską patroškinti.

Baigus kepti pievagrybius sumaišome su 1/3 dalimi padažo.

Lietinių apkepą:

Formą patepame aliejumi.

Į ištiestą lietinį dedame pievagrybių įdaro.

Lietinį susukame, padalijame į 4 dalis.

Formoje sustatome lietinių „mišką“.

Sustatytus lietinius užpilame padažu.

Viską užbarstome  tarkuotu fermentiniu sūriu.

Apkepą kepame iki 250 laipnių įkaitintoje orkaitėje, kol sušyla lietiniai, padažas ir išsilydo sūris viršuje ~ 10 – 15 min.

Skanaus!

Idėja: Žurnalas „Darbštuolė“ Nr.2011/02

Kai pamačiau Gruodžio mėnesio „Kepėjų be stabdžių“ iššūkį, buvau sužavėta. Gal čia ir itališkas saldumynas, bet jau nuo seno žinomas ir pas mus. Mes su mama jį vadiname  „parpulių“ tortu. Kepdavome jį ir net supratimo neturėjome apie jo kilmę. Taigi šitas reikalas jau buvo žinomas, o dar kaip tyčia, mama jau ne pirmą mėnesį kalbino tą „parpulių“ tortą pasigamint, taigi viskas susiklostė tik „UŽ“.

Ramia dūšia imiausi aš to Strufolio. Veltui. Koją pakišo, kaip tik – patirtis. Pradėjusi gaminti tešlą, pamačiau, kad jos receptas beveik analogiškas mano žagarėlių receptui, apie kurį jau rašiau čia. Kur bėda? Žinojau, kaip ši tešla „pučiasi“, nežinojau ar bus gražūs Struffoliai. Nutiko tai, ko ir tikėjausi, Struffoliai išsipūtė, išsižiojo, išsikėtė, o vaizdas visai neglostė akies.  Vietoj tobulai ovalių, maniškiai buvo: kreivi, šleivi, praplyšusiais pilvais, tarsi pikdžiugiškomis šypsenomis. Man tešlai norėjosi daugiau miltų, bet laikiausi duoto recepto…

Prastos išvaizdos Struffoliai tai pirma bėda. Antrą kartą koją vėl pakišo patirtis, patirtis verdant medaus sirupus.  Žinojau, kad  per trumpai virtas sirupas nieko nesuklijuos, o pervirtas bus kietas ir guminis. Virdama pradėjau bijot ir to, ir kito varianto. Na bet bent jau sirupas gavosi geras…

 Nors akis badyte badė tos struffolių pikdžiugiškos šypsenos, skoniui tai nepakenkė, saldu – gardu, visai neblogai. Pati, Struffoli di Napoli kurį pagaminau, vertinčiau  7 balais iš 10 – ies. Mano tėtis buvo vyriškai santūrus, nepagyrė, bet, kad skanu irgi nesakė, mamos nuomone: “ tiems struffoliams kažko trūksta“, o brangusis išsitraukė sunkiąją artileriją: „nelabai“, suprask – nieko gero. Įdėjau šio dalyko paragauti vyro brolio šeimai, lauksiu jų nuomonės…

Kaip niekada bus įdomu, koks gi Struffoli di Napoli gavosi kitiems, priėmusiems iššūkį. Įdomu ar kilo tokių bėdų kaip man. Laukiu nekantraudama gruodžio mėnesio apžvalgos…

Reikės:

Tešlai:

5 vidutinio dydžio kiaušinių,

3 VŠ cukraus,

450 g miltų (šiek tiek reikės pabarstymui),

1/2 citrinos žievelės,

1/2 apelsino žievelės,

žiupsnelio druskos,

1 VŠ degtinės (pilt į aliejų virimui)

aliejaus virimui.

Sirupui:

250 g medaus,

100 g cukraus,

2 VŠ vandens.

Papuošimui:

pabarstų,

cukatų ir kitų gražumų.

Gaminame:

Struffolius verdame įkaitintame aliejuje, kol išsipučia ir gražiai parausta.

Išvirusius dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalai.

 Sirupą:

Medų, cukrų, vandenį supilame į puodą ir kaitiname ant nedidelės ugnies, kol ištirpsta cukrus.

Į sirupą sudedame nuo apelsino, citrinos nupjautas žievelės juosteles (be baltosios dalies, pjauti reikia plonai plonai, kitaip bus kartu).

Sirupą su žievelėmis verdame, kol jis lieka tirštas, lipnus. Virdama orientuojuosi pagal burbulus, jei jų daug ir smulkūs, virti reikia toliau, kai pradeda mažėt bulbulų, bet jie tampa didesni, tai reiškia artėjančią virimo pabaigą.

Struffoli di Napoli:

Išvirtus struffolius suberiame į sirupą, išmaišome. Sudedame juos žiedo forma. Papuošiame.

Skanaus!

Daugiau apie iššūkį: čia.

Šis netikro zuikio receptas jau išgrynintas iš daugelio variantų, bandymų ir sudedamųjų dalių. Seniai apsistojau prie šito, nes viskas labai paprasta ir greitai padaroma, jokių mandrybių, na gal tik omleto suktinis vidury, šiaip jis nebūtinas, didelio skonio neprideda. Jei omletas gražiai susuktas, su vidury šiek tiek zuikio masės, atrodo pasakiškai. Šį kartą susukau tik omleto suktinuką, sunegalavo mažoji, tad visi zuikiai ir jų gražumai liko antrame plane.

Reikės:

Zuikiui:

600 – 700 g maltos kalakutienos,

vidutinio dydžio raudonos paprikos,

didelio svogūno galvos,

didelės morkos,

2 – 3 česnako skiltelių,

2 vidutinio dydžio kiaušinių,

2 didelių saujų maltų džiuvėsių,

3 VŠ pomidorų padažo (nužiūrėta iš „Širšių lizdo“),

druskos, pipirų, džiovintų čiobrelių, aliejaus kepimui.

Omleto įdarui:

2 didelių kiaušinių,

bazilikų, mairūnų, druskos,

0,5 VŠ sviesto – kepimui.

0,5 VŠ sviesto – kepimui.

Gaminame:

Omleto įdarą:

Sudedame nurodytus produktus, išplakame. Keptuvėje ištirpiname sviestą, supilame plakinį. Kepame ant mažos mažos kaitros. Išimame, paliekame atvėsti.

Zuikį:

Ne stambiai, bet ir ne smulkiai supjaustome svogūną,  papriką, burokine tarka sutarkuojame morką.

Su šlakeliu aliejaus apkepame svogūnus ir morkas, baigiant kepti suberiame papriką.

Daržovėms suminkštėjus (visai sukepti nereikia) beriame smulkintą česnaką, kepam minutę, ne ilgiau.

Kepintas daržoves išimame į lėkštę, kad šiek tiek pravėstų.

Į kalakutienos faršą mušame kiaušinius, beriame džiuvėsius, druską, pipirus, pomidorų padažą, čiobrelius. Išmaišome, jei tešla skysta, beriame dar džiuvėsėlių.

Ar užtenka druskos ir pan. ragaujame mėsą priliesdami liežuvio galiuku.

Į išmaišytą masę sudedame kepintas daržoves ir vėl viską atsargiai išmaišome.

Skardą patepame aliejumi, dedame dalį zuikio masės.

Omletą patiesiame į jo vidurį dedame saują zuikio masės ir viską susukame į rulonėlį.

Omleto rulonėlį paguldome į zuikio masės dalies vidurį.

Viską uždengiame likusia masės dalimi.

Zuikį formuojame arba formoje arba didelėje skardoje formuodami ovalų kepaliuką.

Suformuotam zuikiui drėgna mentele arba šaukšto galu padarome gilias duobeles, kad jau zuikis su omleto įdaru, duobeles dariau iš šonų.

Zuikis kepa iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 1 val.

Skanaus!

Šį keksą Kalėdoms kepu jau antri metai. Puikus, drėgnas, minkštas keksas. Beje, jisai pagal senuosius ГОСТ receptus, kas jau nepamena, tai toks tarybinių laikų receptų standartas. Tokį patį receptą turėjo ir jo laikytis privalėjo, visos tų laikų kepyklos, nesvarbu kurioje šalyje jos buvo. Iškepti jį gali kiekvienas, svarbu tik viena – produktai (sviestas ir kiaušinai) turi būti kambario temperatūros. Pernai kepiau keksą nedidelėje, pailgoje formoje, aukštais kraštais. Keksas buvo tobulas. Šiemet ta forma jau išėjusi užtarnauto poilsio, naudojau kitą – ilgesnę, keksas gavosi neaukštas, ilgas. Man pritrūko to keksiško aukščio, kitam kartui būtinai imčiau ne tokią ilgą kepimo formą. Beje ir kepė keksas 20 min. trumpiau.

Reikės:

 175 g kambario temperatūros sviesto,

175 g cukraus,

175 g razinų,

3 S dydžio kiaušinių (140 g),

žiupsnelio druskos,

kelių lašų vanilės esencijos (keičiau vaniliniu cukrumi),

1/2 AŠ kepimo miltelių,

240 g miltų,

cukraus pudros keksui apibarstyti.

Gaminame:

Razinas užpilame verdančiu vandeniu, pabrinkiname, nuplauname, suberiame ant popierinio rankšluosčio ir gerai nusausiname.

Kambario temperatūros sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės.

Po vieną mušame kambario temperatūros kiaušinius, sumaišome su sviesto ir cukraus mase.

Į masę suberiame razinas, vanilę, druską. Išmaišome.

Miltus nusijojame, suberiame kepimo miltelius, išmaišome ir įmaišome į masę su sviestu, cukrumis ir kt.

Į kepimo formą tiesiame kepimo popieriaus, sukrečiame kekso masę. Drėgnu šaukštu išlyginame paviršių.

Per kekso vidurį, palei visą ilgį su drėgna mentele ar šaukšto galu padarome griovelį. Keksas kepdamas suplyš būtent čia.

Kepa keksas iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 80- 100 min. Man šį kartą užteko 60 min., nes forma šiek tiek didoka keksui.

Iškepusį keksą apiberiame cukraus pudra.

Skanaus!

Idėja:čia.

Vyksta registracija į 2013 metų knygų iššūkį. Daugiau informacijos čia ir čia. Aš jau užsiregistravau, kviečiu visus mėgstančius skaityti, prisijungti prie 2013 metų knygų iššūkio.