Šis receptas Nr. 1 mano užrašinėje.
Daug metų ieškojau jo, to skonio iš vaikystės, kur valgydavom moklykloj. Jau buvau nusivylusi, nė vienas receptas, kurį bandžiau, nebuvo panašus, kol vieną kartą, vyro teta Aurelija pavaišino juo, tobulu, paprastu, bet neprastu… varškės apkepu mmm…
Dažniausiai šį apkepą ruošiu vakarienei, labai greitas ir mano šeimos labai mėgstamas.
Reikės:
1 kg varškės
5 kiaušinių
3 VŠ manų kruopų
2 VŠ krakmolo
5 VŠ cukraus
1 AŠ kepimo miltelių
vanilinio cukraus ar vanilės, razinų arba spanguolių su kuo jums skaniau.
Gaminame:
Į indą su varške sudedame kiaušinius, cukrų ir viską išmaišome su trintuve (blenderiu). Jei trintuvės nėra, tada reiktų gerai pasidarbuoti šaukštu, kad ištrint varškės gumuliukus, tada sudedame visus kitus produktus. Krečiam į kepimo indą išteptą sviestu arba kepimo popieriumi ir kepam ~ 0,5 val. iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Jei yra noro galima kiaušinio baltymus išplakt atskirai ir sudėt pačioje pabaigoje, bet patariu nevargt, mano ilgametė šio apkepo kepimo patirtis sako, kad skaniausias jis tada, kai labai gerai ištrinta varškė. Net jei ir nelabai, vistiek jis bus purus ir minkštas, burnoj tirpstantis.
Salžiai saldžiai mėgstantiems, šis apkepas nėra saldus, tad jei norisi cukraus dėkit dvigubai, arba valgykit su uogiene mmm..
Štai ir viskas, skanaus!
Vieną vakarą pribrendau senam reikalui, kuris jau ne vienus metus graužė sąžinę, sudėt į vieną vietą savo geriausius receptus. Jų per ne vienus metus susirinko tikrai daug, o mėtėsi visur: knygelėse, aplankuose ir kompiuteryje… tai dingsta, tai atsiranda, baisiai nervindavo, o ypač, kai nerasdavau reikiamu metu. Taigi, nieko nelaukus, įkvėpimui aplankius, ėmiausi darbo, pasiimiau didžiausią rastą užrašų knygą ir rašiau, rašiau… kirpau, klijavau ir dejavau, kaip aš taip apsileidau. Namiškiai į tai žiūrėjo ne vienodai, dukriukas padėjo kaip galėjo, bandė atimt žirkles, suvalgyt klijus, ir būtinai norėjo apseiliot kievieną receptą, o ko gi dar tikėtis iš dviejų metukų neturinčio mažiuko. Vyras tuo tarpu tyliai stebėjęs mano sėdėjimus iki išnaktų, santūriai pasidomėdavo: – kokius dailyraščius čia rašai? O vėliau kirto iš peties. O gal tau padaryt tinklaraštį? Tavo asmeninį, ar ne patogiau būtų, negu kažkokia užrašinė, o be to, ir ieškot būtų lengviau… nutęsė. Prisiekiu, tuo metu norėjau vožt jam su ta savo knyga, matai jam mano senas, geras, laiko patikrintas receptų kaupimo būdas nešiuolaikiškas ir nepatogus, o aš reik suprast, atsilikus nuo laiko? Na tai tik pirma, ir ne pati geriausia mintis. Nereikėjo daug galvot, kad suprastum, kad pasiūlymas labai geras, tinkamas, savalaikis ir laaabai viliojantis.