Net nesitikėjau, kad grįžimas į darbą, po vaiko priežiūros atostogų bus toks sunkus. Dabar puikiai suprantu, kur buvo dingę kitos mamytės blogerės, kurios rašymo metu grįžo į darbus. Lygiai tas pats nutiko ir man. Reikia laiko, kol vėl pripranti prie naujos dienotvarkės, prie vėl beprotiškai greito gyvenimo tempo. Ką jau kalbėt apie pirmų metų vaikų darželio lankymo staigmeną, kai vaikas savaitę eina į darželį, dvi ar keturias serga. Visa tai vis mažiau laiko palieka knygai, ar kitai mylimai veiklai. Maistas taip pat liko tik iš serijos „greitai“ arba „kas nors iš „Maximos“ „. Vienintelė mažoji, kurios negaliu maitint pusgaminais ar kitu nepilnaverčiu maistu, priverčia pagamint ką nors jai asmeniškai.

Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga savo vyrui ir mamai, kurių dėka (vyrui už sponsoriavimą, fotografavimą ir kantrybę, mamai už kantriai saugotą  baisingai sloguojančią mažąją) išsipildė sena mano svajonė – apsilankiau knygų mugėje!

 Gal ir šį kartą viskas būtų likę svajonių lygmenyje, jei ne seniai seniai knygų mugės organizatorių pažadėtas susitikimas su rašytoju Tahir Shah. Nuostabios jo knygos. Ypač tai, kad jis nerašo išgalvotų istorijų, jo knygos, tai jo gyvenimo, kelionių ar kiti patyrimai. Taigi, kai tik sužinojau, kad vyks ŠIS susitikimas nusprendžiau: viskas, šimet važiuoju!

Nenusivyliau, net tik nenusivyliau, buvau sužavėta. Knygos pigiau, žinoma, smagu, bet labiausiai džiugino susitikimai ir knygų pristatymai. Žmonių buvo DAUG, tai šiek tiek vargino, nes reikėjo ištvermės brautis per minią ar stovėti ant vienos kojos, ar kaip nors kreivai perspaustai per susitikimą su rašytoju Kader Abdolah, bet buvo verta. Net laukti valandą eilėje, rašytojo autografo buvo smagu. Viskas skleidė gerą nuotaiką. O kur dar minia gyvai pamatytų garsių žmonių: A. Tapinas, A. Čekuolis, S. Parulskis, M. Starkus, V. Radzevičius, K. Sabaliauskaitė ir t.t. Jei ne namie likusi serganti mažoji, būčiau ten likusi iki vėlaus vakaro, ypač gaila praleisto susitikimo su K. Sabaliauskaite, man ji viena, šiuo metu Nr. 1 lietuviškų rašytojų būryje.

Labai nuotaikingas buvo susitikimas su rašytoju T. Shah. Jis labai charizmatiškas, sužavėjo savo paprastumu. Jo knygos „Kalifo rūmai“ ar „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ tikrai nuostabios, užkrečiančios gera nuotaika, kaip ir pats jų autorius. Tiems, kas skaitė „Kalifo rūmus“, galiu pasakyt, kad buvo klausimas rašytojui ar jis galutinai patikėjo džinų egzistavimu jo namuose, autorius atsakė, kad „su jais namai ir gyvenimas įdomesni“. Jei neskaitėt šios knygos tikrai rekomenduoju, nepamatysit, kai prabėgs laikas, o geros nuotaikos užtaisas liks ilgam. Smagu dar ir tai, kad istorija tikra, apie jo patyrimus nusipirkus namus Maroke, pavadinimu „Kalifo rūmai“. Kita jo knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ yra mano širdies knyga, tai žinoma, kad būtent šioje norėjau autoriaus parašo, nors neiškentusi nusipirkau ir trečią jo knygą, dabar ji mano būtinų perskaityti knygų sąraše.

Visai kitoks susitikimas buvo su rašytoju Kader Abdolah. Ne dėl to, kad stovėjau perspausta ir tai ant vienos, tai ant kitos kojos, bet todėl, kad kitokia asmenybė. Tikras iranietis. Santūrus, mandagus ir labai šiltas. Sunki jo gyvenimo istorija, bet gal todėl jo knygos tokios gražios. Žinoma, kad pirkau ir jo knygą, ir vėl eilėje prie parašų stovėjau. Smagu buvo, labai…

Tik trumpai užsiminsiu, kad A. Čekuolio knygos pristatymas buvo su staigmena. Nuotraukoje matosi. Kažkaip užbūrė mane ta jo knyga, nors visai nemėgstu knygų, nei apie karą, nei apie kariškius. Dabar turiu sakyt nemėgau…

Dar daug ir daug, galėčiau pasakot, kaip ten buvo įdomu, galima buvo būti nuo ryto iki vakaro, kaip patiko ir vis tiek, geriausia knygų mugėje apsilankyti pačiam…

Bulviniai blynai ar su mėsa, ar su grybais mano brangiųjų mylimiausi. Ypač gražu, kai mažoji kemša su dideliu malonumu. Nufotografuoti spėjau tik gamybos procesą, daugiau neliko ko… Kitą kartą kai kepsiu jei liks blynų – nufotografuosiu.

Reikės:

~ 1 kg bulvių,

2 kiaušinių,

svogūno galvos,

druskos, pipirų,prieskonių maltai mėsai,

kelių VŠ miltų,

~ 500 g. maltos mėsos (įdarui),

aliejaus kepimui.

Gaminame:

Bulves nuskutame, nuplauname, sutarkuojame bulvine tarka ar kombainu.

Į bulvių tarkius mušame kiaušinį, tarkuojame (bulvine tarka) pusę svogūno galvos.

Beriame druskos, kelis šaukštus miltų, kad telšla būtų ne skysta, o tirštoka. Miltus galima berti po šaukštą, jei dar reikia – dedame dar. Galima tešlą paruošti ir be miltų ar kiaušinio, tada reiktų šiekt tiek nusunkti bulvių tarkius, ypač jei bulvės „vandeningos“.

Ruošiame mėsą įdarui:

Į maltą mėsą mušame kiaušinį, beriame pusę galvelės smulkinto svogūno (jei patinka, galima ir daugiau).

Beriame druskos, mėgstamų maltos mėsos prieskonių. Viską gerai išmaišome.

Keptuvėje įkaitiname aliejų.

Dedame po gerą šauktštą bulvių tarkių tešlos.

Nieko nelaukę į blyno vidurį dedame iš maltos mėsos suformuotą ploną „blynuką“.

Mėsos „blynuką“ taip pat nieko nelaukę uždengiame bulvių tarkių tešlos sluoksniu.

Kepame vidutinėje kaitroje, kai matome, kad apatinis blynas apkepė, verčiame blynus ir kepame kitą pusę. Kepdami apverčiame kelis kartus.

Labai skanu su grietine.

Skanaus!

Kai mažai laiko, kai nėra jokio noro gamint rimtus patiekalus, kai fantazija po darbų paveda ir šiaip, kai tiesiog norisi…. Nieko nėra paprasčiau ir greičiau, nei pasigaminti skrudintas bulvytes.

Reikės:

Bulvių (kiekis pagal valgančiųjų skaičių),

aliejaus virimui,

druskos (labai tinka citrininė, apie ją rašiau  – čia),

rozmarinų (nebūtinai, bet jei yra tai super!).

Gaminame:

Bulves nuskutame, nuplauname, supjaustome maždaug 0,5 cm pločio juostelėmis.

Supjaustytas bulves gerai nuplauname vandeniu (taip nuplaunamas krakmolas ir virdamos bulvytės nesulimpa).

Nuplautas bulytes nusausiname, ar su popieriniais rankšluosčiais ar paprastais, kaip patogiau.

Į keptuvę ar kitą gilesnį indą pilame aliejų.

Aliejų ikaitiname iki virimo temperatūros (imetame bulvės gabalėlį, kai plaukia ir verda  – aliejus tinkamas virti).

Nusausintas bulves verdame įkaitintame aliejuje, kol gražiai parausta. Jei turime rozmarino, verdant buvytes įmetame jo šakelę, bulvės bus nuostabiai aromatingos.

Išvirusias sudedame ant popierinių rankšluosčių – nuvarviname riebalų perteklių.

Išvirtas bulvytes pabarstome druska, paprasta ar citrinine.

Skanaus!

Vieni iš skaniausių didžkukulių. Kad jau naudojama varškė, tai ir pagamint labai lengva ir greita.  Anytos namuose juos vadina marmuriniais, kol nevirti jie tikrai savo išvaizda primena marmurinius. Esmė ta, kad jie daromi ne vien tik iš bulvių tarkių, bet lygiomis dalimis bulvių tarkių su varške. Puikus derinys, didžkukuliai būna minkšti, varškė nedominuoja. Įdarui galima naudoti grybus, įvairią mėsą.

Reikės:

Didžkukuliams:

8 didelių bulvių,

0,5 kg varškės,

stiklinės krakmolo,

1 kiaušinio,

druskos.

Įdarui:

0,5 kg maltos mėsos,

didelio svogūno,

druskos,

pipirų,

kiaušinio.

Gaminame:

Bulves nuskutame, nuplauname, sutarkuojame bulvine tarka. Tarkius nusunkiame, labai sausai nereikia, turi būti šiek tiek drėgna, minkšta tešla.

Leidžiame nusistovėti krakmolui.

Į nusunktus tarkius sumaišome su krakmolu, varške, kiaušiniu. Viską išminkome, pasūdome. Turi būti minkšta tešla.

Įdarą:

Maltą mėsą sumaišome su kiaušiniu, smulkiai pjaustytu svogūnu, prieskoniais.

Darome didžkukulius, į vidų dedame įdaro.

Verdame didžkukulius pasūdytame vandenyje ~ 20 – 30 min.

Skanu su sviesto ir grietinės ar tik grietinės padažu.

Skanaus!

Sluoksniuotą tešlą galima panaudoti visur: bandelėms su įdarais, pyragams, kišams ir visokiems užkandžiams. Apie tai jau rašiau ir anksčiau (čia ir čia, ir čia). Man patinka „Mantingos “ šaldytos sluoksniuotos ir mielinės, ir bemielės tešlos. Nepaprastai skanios ir visada ramu, žinant, ką darytum tas pavyks. Anksčiau suktinukus iš sluoksniuotos tešlos sukdavau paprastai: imi tešlos justelę, patepi vandeniu,pabarstai cukrumi ir susuki į ritinėlį. O štai nužiūrėjau dar vieną būdą – susukti vamzdelius. Super dalykas ir skanu, ir gražu. Kas valgė tas gyrė. Mažoji net pačepsėdama. Iškepiau dvi tešlos pakuotes, dingo kaip mat.

Vamzdeliams sukti naudojau popierinių ranksluosčių likusius vamzdelius, nuo kepimo popieriaus likusį vamzdelį ir susukau folijos. Labiausiai patiko nuo nuo kepimo popieriaus. Dabar neišmetu jei lieka tokių vamzdelių, žinau, kad suktinius kepsiu ir kepsiu. O jei į tuos vamzdelius dar kokio puraus varškės ar grietinėlės kremo, būtų visai super.

Reikės:

sluoksniuotos tešlos (naudojau „Mantingos“ mielinę)

rudo cukraus,

vanilinio cukraus.

Gaminame:

Tešlą paruošiame pagal aprašymą ant pakelio (atšildome, paliekame kiek parašyta).

Tešlą pakočiojame į ilgį, padarome plonesnę  ir ilgesnę.

Supjaustome 2 – 3 cm juostelėmis.

Imame vamzdelius, juos apvyniojame folija  (kokius turime ar nuo popierinių ranksluosčių, ar pasidarome iš folijos, ar likusius nuo kepimo popieriaus ar panašiai) ir juos apsukame spirale sluoksniuota tešlą.

Šie  „vamzdeliai“ tiesiog susukti iš viduje glamžytos folijos.

Jei trumpa juostelė – patepame vandeniu galą, imame kitą prispaudžiame ir vyniojame spirale toliau. Galima ir nelipdyt, bus lengviau nuimt.

Apvyniotą vamzdelį patepame vandeniu ir pabarstome ar pavoliojame rudo ir vanilinio cukraus mišinyje.

Kepame vamzdelius iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai paraus. Kepant naudoju ventiliatorių, neturint reiktų kepti 200 laipsnių orkaitėje.

Nuimt nuo vamzdelių reiks suktinį šiek tiek paspausti, pasukti. Geriausia dar šiltus, kol netrupa.

Skanaus!

Šaltinis: čia.