Tiesą pasakius – knygos dvi. Kristina Sabaliauskaitė parašė du tomus, abi šios knygos dalys yra gavę apdovanojimus: I dalis – 2009 m. Metų knyga ir Jurgos Ivanauskaitės premija, II dalis apdovanota Šv. Kristoforo apdovanojimas „Už Vilniaus atspindžius literatūroje“. Apdovanojimai apdovanojimais, jų irgi veltui nedalina, o knygos – nuostabios, neralios! Jei mylit savo kraštą, jei domitės savo šalies istorija, jei jei jumyse dar neužgeso pilietiškumo dvasia, šiomis knygomis būsit nustebinti ir sužavėti.
Žinau, kad knygos autorė – tinklaraštininkė, žurnalistė, menotyrininkė, dr. Kristina Sabaliauskaitė, niekų nerašo. Skaičiau, kad studijuodama Baroko dailės istoriją nemažai laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII amžiaus istorinių šaltinių – laiškų, memuarų, testamentų, raštų, aprašų, iš kurių, pasak jos, „tiesiog veržėsi ano meto aistros, konfliktai, likimai ir istorijos, kurių nesugalvotų nė lakiausia fantazija.“ (Citata). Bet knygų turinys pranoko bet kokias fantazijas.
Rašydama, kad pirmoji knyga sužavės mylinčius meilės istorijas, žavingas, nebanalias su detektyvo elementais, būčiau banali. Jei parašyčiau, kad antra knyga mėgstantiems karą ir klasikinę literatūrą šia tema (pvz. L. Tolstojaus „Karas ir taika“) būčiau dar banalesnė.
Mane sužavejo ne tik didikų meilės ir kančios istorijos. Mane sužavėjo Vilniaus istorija, Lietuvos istorija, kuri persipina Vilniaus bazilisko personažu. Nesu vilnietė, gal dėl to apie jį sužinojau tik iš šių knygų. O jūs žinote, kas yra Vilniaus baziliskas? nežinote? Skaitykit Silva Rerum!
Dar skaitydama Silva Rerum I dalį, jau žinojau – būtinai, apie knygose aprašomus laikotarpius (1659 – 1667 m. ir 1700 – 1710 m.) skaitysiu Lietuvos istorijoje (turiu seną gerą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“). Nors mokykloje turėjau nuostabią istorijos mokytoją, pamenu kaip mylėjom ją visa klasė, mylėjom už sugebėjimą sudominti, linkėjimai Mirandai Nargėlienei iš Rokiškio rajono Obelių gimnazijos!, šiandien nedaug pamenu iš Lietuvos istorijos, todėl pasiimiau A. Šapokos istoriją ir skaičiau, ir skaitydama apie 1655 m. karą su Maskva, laikiau špygas, kad tik K. Sabaliauskaitė (kvaila tikėtis) būtų išgalvojusi, kad 1655 m. Vilnius buvo sudegintas. Kaip skaudu buvo, kad tai ne autorės fantazija, tai tikra tiesa, tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai priešas užimė sostinę. Miestas, kuris buvo tuo metu turtingas ir gražus, išplėštas ir sudegęs gaisre, kuris truko 17 dienų.
Ilgai ir daug galėčiau pasakoti Lietuvos istorijos ir romano sąsajas, jei ir neskaitysit musų šalies istorijos iš naujo, skaitykit romanus ir žavėkitės, žavėkitės kiekvienam patinkančiais ir tinkančiais dalykais, kas meilės, kas karo, kas maro ar bazilisko istorijomis. Abejingų, tikiu – neliks…..
Tiesa, dabar turiu svajonę – aplankyti Vilnių su ekskursija „Vilnius K. Sabaliauskaitės romane „Silva rerum“ ! Noriu, labai, labai, labai!
Šie agurkėliai, vienintėliai, kurie sukelia diskusiją su mama, ir taip kiekvieną vasarą. Kuo jie tokie ypatingi? apie ką diskusija? Agurkai nuostabūs, problema ta, kad jie parauginti. Mano mama jau pirmuosius agurkiukus užraugia, pačius pirmus! O aš su tuo nesutinku, taip, šie parauginti tikrai skanūs, bet po žiemos, kai buvo tik rauginti, marinuoti ir parduotuviniai, taip norisi šviežių… atsivalgyt….O mama ir tėtis, miršta, kaip nori paraugintų, vasarinių… Va, todėl ir diskusija.
