Moliūgo košė arba tiesiog moliūgienė…

Dar vienas nuostabus dalykas iš mamos repertuaro. Nepaprastai skani ta moliūgienė,  šiemet net nesulaukiau, kada užaugs moliūgas, čiupau vieną ir tuoj pat į puodą. Nedaugžodžiausiu, koks skanus čia patiekalas, tiesiog reikia imt ir virt, pirma – nurysit liežuvį, antra – norėsit jos ir vėl, vėl ir vėl…

Reikės:

moliūgo,

svogūno galvos,

sviesto,

šlakelio aliejaus,

Džiugo ar kito mėgstamo sūrio,

druskos,

maltų džiuvėsėlių.

Gaminame:

Moliūgą supjaustome nulupame žievę ir išimame minkštimą su sėklomis.

Nuluptą dalį supjaustome nedideliais gabalėliais, užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol beveik išverda. Užvirus 5 – 10 min. Virdant svarbu nepervirti, kad neliktų košė.

Išvirus, moliūgo gabalėlius nuvarviname kiaurasamtyje.

Tuo metu keptuvėje išlydome sviestą (nepagailime) ir šlakelį aliejaus. Smulkiai supjaustome svogūną ir apkepiname svieste, kol svogūnai lieka skaidrūs.

Svogūnams nuskaidrėjus ir suminkštėjus sudedame nuvarvintą moliūgą. Apkepame vartydami ~ 5 – 10 min. Kol moliūgai beveik suverda į vientisą masę. Barstome džiuvėsėlių.

Beriame pagal skonį, aš nepagailiu. Jei reikia dedame dar sviesto. Viską pakepame dar 5 min.

Skaniausia su Džiugu ir šviežiomis virtomis bulvėmis. Tinka su viskuo ir prie visko.

Skanaus!

Keptas varškės sūris

Kol augau, tėvų namuose, keptas varškės sūris labai dažnai būdavo patiekiamas. Šlamšdavau jį pilna burna, karštą karštą tik iškeptą, degdavo rankos, lūpos vistiek kimšdavau, beprotiškai jis man būdavo skanus. Tėveliai kantriai išlaukdavo, kol pravėsdavo taip pat su malonumu valgydavo ir šaltą. O man ir šiandien, keptas varškės sūris be galo skanus tik karštas. Tai toks paprastas patiekalas, kad kai pamačiau Beatą kalbant apie jį laidoje nustebau – rodės, ką čia rodyt, visi tai žino, moka ir tai visai nieko naujo, tas pats kas lietuviams rodyt, kaip bulvinius blynus išsikept ar galų gale bulves…. Gerai pagalvojus ne toks jau tas patiekalas paprastas, o kad neprastas tai dar labiau, ypač su dideliu kalnu šviežių daržovių salotų, arba pusryčiams prie arbatos…

Reikės:

varškės sūrio (riebesnis būtų skaniau),

česnako,

druskos,

maltos raudonos paprikos,

kmynų ar kitų mėgstamų žolelių.

Gaminame:

Druską sumaišome su spaustu česnaku ir malta raudona paprika, prieskonių beriame tiek, kiek mėgstame. Mano sūris buvo su kmynais, tad kmynų nedėjau, jei patinka – dėkit.

Prieskonių mišiniu ištriname sūrį. Paliekame priekoniuotis (jei sūris mažas užteks kelių valandų, jei didesnis – geriau būtų palikti per naktį).

Sūrį kepame iki 200 laipnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parausta. Galima įsmeigti smeigtuką ar peiliu pažiūrėti, iškepęs visas sūris bus minkštas. Kepimo laikas priklauso nuo sūrio dydžio, nedidukui užteks 15- 20 min.

Skanaus!

Šparaginės pupelės keptos su džiuvėsėliais ir sūriu

Šis patiekalas tai nuostabus dalykas vasarą ir jam prilygsta tik kepti žiediniai kopūstai. Vasarą toks valgis – dieviškas. Kas gali būti skaniau už šviežias daržoves? Visokių konservuotų ir mėsiškų patiekalų prikertam žiemą, o vasara tikra palaima su uogomis, daržovėmis  kaip ruduo su dievo dovana – grybais.

Šis keptų šparaginių pupelių receptas ir vėl –  mano mamos, bet tai nėra kaži koks jau ten jos autentiškas receptas. Manau, kad daug lietuvių šeimų kepa šparagines pupeles, kai sutikau savo gyvenimo žmogų jo mama irgi kepė šparagus, tik be džiuvėsėlių, na o Džiugas tai jau mano priedas. Taip ir keičiasi receptas kiekviena karta prideda ką nors savo, štai ir viskas.

Reikės:

Šviežių šparaginių pupelių (nukarpyti abu galiukus),

sviesto,

maltų džiuvėsių,

druskos,

Džiugo ar kokio kito mėgstamo sūrio.

Gaminame:

Šparaginėms pupelėms nukarpome galiukus ir jas nuplauname.

Užpilame šaltu vandeniu, beriame druskos ir verdame, kol pupelės beveik išverda. Visai išvirti nereikia.

Apvirtas pupeles dedame į keptuvę, dedame sviesto, negailime ir pakepame pupeles vartydami, kol jos visai iškepa.

Barstome gausiai gausiai maltais džiuvėsėliais ir dar pridedame jei reikia sviesto. Kepame, kol šiek tiek, lengvai skrusteli.

Iškeptas barstome Džiugu ar kitu mėgiamu sūriu ir mėgaujamės.

Skanaus!

Varškės štrudelis arba kepėjų be stabdžių iššūkis…

Pamačiusi liepos mėnesio kepėjų be stabdžių iššūkį iškarto žinojau, būtinai jį priimsiu. Apie štrudelius buvau girdėjusi ir visai norėjau pabandyti jį iškepti.  Bėgo mėnuo, vėsias dienas keitė vis karštesnės ir noras kepti štrudelį vis mažėjo ir mažėjo… Kol ėmė degti uodega… Laikas privertė susigrąžinti norą kepti štrudelį, gerai, kad tuo pačiu sugrąžino ir vėsius orus.

Šiek tiek prisibijojau to popieriaus plonumo tešlos,  bet viskas pasirodė daug paprasčiau negu galvojau. Labai jau lengva tą tešlą ištampyti, iškočioti, nes ji būna labai minkšta. Labai patiko tas varškės štrudelis mano šeimai, mano brangiausias, kuris višiskai nemėgsta saldumynų įvertino jį „superinis“, mama su tėčiu irgi šveitė, net ausys lapsėjo ir vis linksėjo, kad skanu.

Reikės:

Tešlai:

250 g.miltų,

žiupsnelio druskos,

125 ml drungno vandens,

50 g. lydyto sviesto.

Įdarui:

1 kg varškės (20 % riebumo)-  naudojau 650 g. varškės 9 % riebumo,

100 g razinų,

5-6 VŠ romo,

2 VŠ lydyto  sviesto,

vanilės ankšties,

150 g cukraus,

3 kiaušinių.

Aptepimui:

4-5 VŠ maltų džiūvėsių,

cukraus pudros apibarstymui,

1 VŠ aliejaus tešlai aptepti,

125 g. lydyto sviesto, tepti štrudeliui kepant.

Gaminame:

 Tešlą:

Į miltus supilame druską, sviestą ir vandenį. Užminkome minkštą tešlą. Minkom ir daužom į stalą tešlos gabalą, kol tešla lieka minkštutė. Darbuojamės geras 5 – 10 min. Tešla būna minkšta ir nelipni. Maloni liesti ir minkyti.

Užminkytą tešlą dedame į dubenį nupiltą karštu vandeniu, aptepame aliejumi,  uždengiame  ir paliekame valandai pasibūti ramiai.

Įdarą:

Varškę imiau pusriebę, tad jos tikrai nepalikau nuvarvėti, jau tikrai ten nebuvo kam varvėti.

Razinas nuplauname, užpilame romu ir paliekame valandai.

Į dubenį sudedame: varškę, cukrų, kiaušinius, sviestą. Išskrebentą vanilę iš ankšties. Viską gerai ištriname (naudojausi trintuvu – blenderiu). Pabaigai sudedame rome brinkintas razinas.

Štrudelį:

Ant stalo tiesiame rankšluostį. Ant jo barstome šiek tiek miltų ir iškočiojame stačiakampį. Kuo plonesnį. Orientacinis dydis 30 X 40 cm.

Iškočiojus pakišame rankas (delnais žemyn) ir tampome tešlą iki popieriaus plonumo. Tampiau kol pradėjo šviestis rankšluosčio raštai. Didelis toks stačiakampis gavosi.

Tešlą aptepame lydytu (125 g.) sviestu ir pabarstome maltais džiuvėsiais.

Palikdami nuo kraštų po 2 cm sudedame varškės įdarą.

Rankšluosčio pagalba susukame študelį. Dedame jį į kepimo popieriumi išteptą skardą.

Štrudelį aptepame sviestu.

Kepame iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, nenaudodami grilio funkcijos, 45 – 50 min. Kepant nuolat aptepti sviestu.

Iškeptą varškės štrudelį apibarstome cukraus pudra.

Valgome karštą su ledais ar plakta grietinėle, nors man nebereikėjo nieko. Skanus dalykas tas štrudelis.  Skaniausias jis man šiek tiek vėstelėjęs, tada atsiveria visu grožiu plonytės tešlos skonis. Štrudelis kepdamas šiek tiek išplero į kraštus. Kažin ar taip ir turi būti?

Skanaus ir ačiū Agnei už iššūkį!

 

Virti varškėčiai vaikams ir jų tėvams…

Šie varškėčiai dar niekada neapvylė. Jei išnaudoju visus resursus mažososios valgiaraštyje, tai čia paskutinis šiaudas. Visada dešimt balų, visada pilna burna ir su malonumu… Tiesą pasakius su malonumu ir aš pati pabaigiu mažiukės lėkštę, jei tik dar kas lieka…

Varškėčiams svarbu viena – nepadauginti miltų, jei jų per daug – varškėčiai liks kieti, kaip puspadis, tada jau jiems tiesus kelias į šiukšlyną, jei miltų per mažai – varškėčiai virsta koše ir vėl – tiesus kelias į šiukšlyną. Reikia aukso vidurio. Dar geras šis patiekalas tuo, kad pasidarius jų daugiau, likusius galima užšaldyti, užšaldyti tokiomis porcijomis, kokias jūsų mažulis ar jau paaugęs cipulis suvalgo. Turint šaldytų paskui dar lengviau, tik vienas, du į puodą ir išvirė!…

Reikės:

180 – 200 g. varškės (naudoju pusriebę),

1 kiaušinio,

1 nubraukto VŠ krakmolo,

1 VŠ manų kruopų,

2 dideliu didelių VŠ miltų + 1 nedidelis VŠ miltų,

žiupsnelio druskos.

Padažui:

grietinės,

sviesto.

Gaminame:

Varškę ištriname su kiaušiniais ir druska.

Beriame krakmolą, manus, miltus. Miltų tiek, kad būtų lengvai minkoma, bet lipni tešla. Jei tešla nelimpa prie rankų – varškėtukai bus kieti. Tad atsargiai su miltais – nepadauginkite. Geriau daugiau pabarstyti ant lentelės.

Paviršių barstome miltais, iš tešlos suformuojame volelį, jį paspaudžiame ir supjaustome norimo storumo (geriausia ~ 1 cm) gabalėliais.

Varškėčius verdame verdančiame, pasūdytame vandenyje. Ne ilgiau kaip 5 min. Geriausia  –  raugauti.

Valgome su grietinės ir sviesto padažu. Padažo negailime.

Skanaus!