Pabuvoję Ispanijoje pasakoja apie nežemiško skonio dalyką – paeliją. Seniai norėjau pabandyt pagaminti paeliją,bet vis susilaikydavau, atrodė, kad tai kažkokio baisaus sudėtingumo reikalas. Šiandien apsisprendžiau – reikia. Kiek galima atidėliot. Nusprendžiau – gaminsiu iš kelių receptų vieną, nes prisikaičiau, baisu pasidarė, tada pasiimiau vieną Alminos – kaip pagrindą. Jau esu gaminusi jos patiekalus, man jos virtuvė ir tinka, ir patinka. Kitur nužiūrėta, nuskaityta iš gausybės receptų kuriuos galima rasti internete. Nuspręsta, padaryta. Nenorėdama gąsdinti savo žmogaus (į naujoves jis žiūri įtariai) paprašiau grįžtant parvežti krevečių, net neaiškinau kokių reikia, o jei dar būčiau paprašiusi midijų būtų paprašęs pagaminti, ką nors žinomo, valgomo. Ir šiaip, būtų nelikę staigmenos malonumo. Širdies gilumoje tikėjausi, kad šis troškinys bus skanus. Tikėjaus…. Vienu metu buvau pradėjus abejoti, o kai atėjo metas patiekti, jau nebuvau niekuo tikra. Jei būtų užtekę proto paragauti seniai būčiau žinojusi, kad čia dieviškas patiekalas, o tada tik vyliausi, kad bus nieko ir paniškai bijojau, net prisiliesti su šaukštu prie troškinio, nes visur parašyta, kad kol ryžiai neišverda – jokiu būdu negalima maišyti. Tai ir nemaišiau, neragavau, nežinojau, dabar juokas ima, ot višta.

Viskas pasirodo – paprasta, gana greita, o skanumas – nežmoniškas. Užsivedžiau, dabar Paella jau tikrai bus dažnai. Nufotografuoti jau galvojau neliks ką, skubėjau, kol buvo likę… negaliu, taip skanu, kad vėl noriu, nors ką tik pavalgiau, o jau citrina kaip tinka… mmm…

Reikės:

2 vištos ketvirčiukų,

1  raudonos paprikos,

2 didesnių svogūnų galvų,

2 didesnių pomidorų,

4 skiltelių česnako,

1,5 stiklinės ryžių,

400 g. šaldytų virtų tigrinių krevečių,

aliejaus kepimui,

druskos, pipirų, pusės sultinio kubelio.

Gaminame:

Vištienos ketvirčiukams nupjaustome mėsytę, supjaustome nedideliais gabalėliais. Iš likusių kauliukų galima išvirti sultinį, kurį supilsime ant ryžių, aš neviriau, nes likusieji virė mažosios sriuboje. Tad vietoje to dėjau pusę sultinio kubelio.

Svogūnus, papriką, pomidorus supjaustome smulkiai.

Česnaką supjaustome ir pakepame įkaitintame aliejuje, kai pasklis nuostabus česnako kvapas sudedame vištieną ir ją pakepame.

Vištienai apkepus sudedame smulkintas daržoves. Gardiname druska, pipirais, sultiniu ir dar trumpai pakepame.

Supilame ryžius, gerai išmaišome. Pilame vandens, kad būtų per pirštą virš daržovių. Uždengiame dangčiu ir troškiname, nedidelėje kaitroje ~ 15 min. Nemaišyti! Skaičiau, kad tikroji Paella būna lengvai paskrudusi netgi. Man nepaskrudo, gal vandens daugokai pripyliau?

Po 15 min. sudedame krevetes, ir vėl uždengiame ir troškiname dar ~ 7 min.

Valgant būtinai išspausti citrinos sulčių, nuostabiai dera.

Skanaus!

Pati prisižadėjau, pasirašiau būtinų perskaityti knygų sąrašą ir va tau, skaitau, bet ne iš sąrašo. Guodžiuosi, kad dar daug laiko… Nežinau… Bet čia norėjau parašyti ne tai. Taip jau išėjo, kad visi artimiausi žmonės žino kokia gimtadienio dovana geriausia, o knygyne jau pamena kada mano gimtadienis. Kur neprisimins, kai prisiperku kalnus knygų iš draugių gautų knygynų čekių. Man knygos liga, spausdintos irgi. Skaitau ir elektronines, bet to knygos kvapo, to jausmo, kai lieti knygą, kai verti jos puslapius, elektronines knygos neturi… ir vėl aš į šalį nukrypau… Jei trumpiau, tai prisipirkau knygų, kurios man nedavė ramybės, taip ir prašėsi perskaitomos. Labai jau intrigavo.

Pirmoji – Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“.

Knyga kuri įtraukė ir nepaleido. Užvaldė ir mintis, ir širdį.  Mėgstu knygas, kad ir romanus apie kitus kraštus. Nesvarbu, kad romanas, daug gali sužinot apie to krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius ir jame.

Ši knyga apie Afganistaną, laikus, kai Afganistanas dar nebuvo respublika ir laikmetį, kada ja tapo.

Knyga vėl, kaip ir Gregory David Roberts „Šantaramas“ labai vyriška. Ne tik todėl, kad rašytojas vyras, pats romano siužetas labai vyriškas. Berniuko, jaunuolio, sūnaus, vyro, tėvo, brolio istorija. Istorija, kaip pats gyvenimas, laikas ir išgyvenimai iš jautraus, bailoko (nežinau ar taip galima sakyt, ne visi poelgiai tik drąsos trūkumas, kitą kartą tai daug sudėtingesni ir subtilesni dalykai), gal tikriau neryžtingo berniuko, padaro rimtą atsakingą vyrą.

Knygoje be sukrečiančios jaunuolių istorijos, labai daug nuostabių Afganistano vaizdų. Skaitai ir regis matai tuos paskui aitvarus lakstančius berniukus, tarsi užuodi gatvėje kepamus kebabus… Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, Afganistano gyventojų hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Skaitai ir skaudu darosi, kad kažkieno vaikas nemoka skaityti tik dėl to, kad jis kito tikėjimo ar tiesiog yra tarno vaikas. Dar skaudžiau, kai sužinai, kad tikras tėvas negali paskyt savo sūnui, kad jis jo tėvas vien dėl to, kad vaikas nesantuokinis. O ką jau kalbėti apie tai, kad vaikai patiria prievartą, seksualinę prievartą… Nesuvokiami dalykai rodos, o kažkur tai labai suprantama ir tiesiog tokia realybė, papročiai…

Nepasakosiu knygos siužeto, tiesiog viską sugadinčiau. Nuostabi, nepakartojama, sukrečianti knyga. Tokią gyvenime, nors vieną, būtina perskaityti. Kas tingi skaityti, žinau, kad ši knyga yra ekranizuota – filmas „The Kite Runner“. Pati nežinau ar žiūrėčiau, iš patirties žinau, kad filmai po knygos – nevykę, na gal ir ne visi, bet dauguma tai tikrai.

Skačiau šią knygą ir verkiau, ir vėl skaičiau, ir vėl verkiau. Verkiau ne dėl herojų likimo, ne, jau ne tie metai. Ašaros byrėjo dėl suvokimo, kad kažkur vis dar tokia neteisybė, nelygybė, kad ne visi gyvena kaip mes: su žmogaus ar vaikų teisėmis, žodžio laisve ir t.t.. Ir tai knyga tik apie vyriškus likimus, o jei dar kalba būtų apie moteris, skausmo būtų dar daugiau… Nežinau ar kas nematė siužeto per žinias, kaip Afganistane sušaudoma moteris vien dėl to, kad du vyrai jos nepasidalino.. Tiesiog ima ir sušaudo, sėdinčią ant žemės, kad nei man, nei tau… Ir visa tai pridengiama religijos vardu…

Skaičiau šią knygą ir gavoje sukosi M. Tveno žodžiai, kuriuos įdėjo skype draugas be galo mėgstantis keliauti „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. „ Knyga taip pat kelionė, gal ir kitokia, bet kelionė.

Sėkmės jums ir kuo mažiau skaudžios kelionės po Afganistaną su jos vaikų likimais.

Reikės:

Cukinijos vidutinės (sėklas išimti) arba poros mažų,

kiaušinio,

~ 150 g. varškės,

miltų (naudoju speltos, nuostabūs blynai būna ir ne tik blynai, o dar sako labai sveiki…),

druskos, pusės svogūno galvos,

aliejaus kepimui ir 2 VŠ į tešlą.

Gaminame:

Cukiniją sutarkuojame su bulvine tarka, nusunkiame, nepagailime.

Su ta pačia tarka sutarkuojame pusę svogūno galvos (nebūtinai jei nemėgstate).

Mušame kiaušinį, dedame pertrintą varškę, išmaišome.

Dedame miltus, miltų tiek kad tešla nebebūtų vandeninga ir blynus galima būtų dėti su šaukštu, blynų tešla lieka panaši į miltinių blynų, jei miltų bus per mažai, blynai bus skysti ir kepant bus greičiau košė negu blynas. Bus sunku apversti.

Pilame kelis VŠ aliejaus į tešlą.

Kepame aliejuje, vidutinėje kaitroje, apverčiant.

Labai skanūs šie blynai ir su varškės padažu, ir su grietinės, ir su uogiene…

Skanaus!

Dėl vieno esu tikra, kiek lietuvių šeimų – tiek šaltibarščių variantų. Vieni daro su pienu, kiti su grietine, aš darau su kefyru arba rūgpieniu. Daržovės – kokias turiu po ranka, tikrai nebūtinai virti ar marinuoti burokėliai. Nuostabūs šaltibarščiai būna jei imam tik kefyrą, virtus burokėlių ir rugštynių lapelius ir krapų. Nuostabūs, o jei dar supilstyti į stiklines ir šaltutėliai… Labai skanu ir skystesni, ir tirštesni. Maniškis senų seniausiai pareiškė, kad šaltibarščiai – ne maistas, tad darau juos kuo tirštesnius, kitaip žmogus lieka alkanas. Čia jau skonio reikalas. Aš pati šaltibarščius labai mėgstu ir jei ne namiškių nuostata, kad čia ne maistas, gaminčiau juos tikrai ne du kartus per metus.

Reikės:

1 L kefyro ar rūgpienio,

svogūnų laiškų ryšulėlio (iš bėdos tiks ir galvelė susmulkinta),

saujos smulkintų krapų,

stiklinės virtų burokėlių ir rugštynių lapų,

kelių VŠ marinuotų burokėlių,

smulkinto agurko,

virto smulkinto kiaušinio,

druskos.

Gaminame:

Viską sumaišome pagal skonį, gardiname druska.

Šį kartą valgėme su orkaitėje keptomis bulvėmis.

Skanaus!

Po ilgų daržovinių dienų pagaliau atsigaus mėsavalgė šeimos pusė. Net stebiuosi, kaip kantriai laukė, nors ką ten laukė… Brangusis neapsikentęs moliūgienę šveitė su gabalėliu kumpio, o mažoji pamačiusi šaldytuve pieniškas dešreles kategoriškai liepė duot, ir jokie įkabinėjimai nepadėjo, savo pienišką šviežių daržovių sriubą abu liepė valgyt pačiai. Tai ką, šiandien mėsos diena.

Tiesiog karbonado nebenorėjau, tad idėją nusižiūrėjau iš Vilmos. Ragaujam. Labai skanu, net skaniau negu mano pačios, gal todėl, kad savi patiekalai jau pabodę…

Reikės:

kiaulienos nugarinės,

majonezo,

druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių mėsai,

kiaušinio,

maltų džiuvėselių,

aliejaus kepimui.

Gaminame:

Kiaulienos nugarinę supjaustome ~ 1 cm storio gabalėliais, juos pamušame kita peilio puse.

Bastome prieskoniais, plonai patepame majonezu ir paliekame marinuotis šaldytuve 1 – 2 val. (kuo ilgiau, tuo skaniau).

Pasimarinavusią mėsą apvoliojame maltuose džiuvėsėliuose ir kiaušinio plakinyje.

Kepame aliejuje, kol gražiai parausta.

Šį kartą valgėm su pievagrybių padažu ir fermentiniu sūriu bei šviežiomis virtomis bulvėmis.

Skanaus!