Varčiau aną dieną Beatos knygą „Metai Beatos virtuvėje“, žadėjau gaminti varškės ir slyvų tortą. Vos tik nusisukau minutėlei, knygą palikusi ant stalo, tai dukružė tuo metu ne tik knygą užvertė, bet ir skirtuką pasiimė. Teko recepto ieškoti iš naujo, varčiau, varčiau ir taip užkliuvo akis už želės recepto. Skaičiau akis išpūtusi, kaip?!! Želė iš putojančio vyno? Su uogomis?!!

Taip užkabino, taip užkabino tas receptas, kad tuoj pat puoliau skambinti brangiajam, kad vakarui parvežtų putojančio vyno. Turiu pasakyt, kad dabar nustebo  jisai, negalėjo patikėt, kad prašau „šampano“. Reikalas tas, kad nesu aš jo mėgėja ir namuose jo atsiranda tik prieš didžiąsias šventes, ir tai jei laukiam svečių… Taigi, o va želė Beatos knygoje tiesiog sužavėjo, dar nuotraukos tokios gražios, su vasaros uogomis. Oj…

Dabar jau žinau, koks skonis tos želė, oj puiki, oj puiki, uogų ten labai daug ir nereiktų, mano gal buvo per daug, bet kad tinka tai tikrai. Skani želė, taip vakarėlyje galima tokios žėlės ir padauginti…

Reikės (6 porcijoms):

Butelio mėgstamo saldaus šampanizuoto vyno (saldų rekomenduoja Beata, kitaip reikės darr daugiau cukraus, nes jei cukraus bus mažai, želė bus beskonė)

4 VŠ cukraus (naudojau rudą, paryškino spalvą),

1 VŠ arba 12 g želatinos (naudojau Dr. Oetker),

50 ml vandens,

uogų (šaldytų ar šviežių, naudojau šaldytas).

Gaminame:

Jei naudosime šaldytas uogas, jas prieš tai atšildome.

Želatiną supilame į didesnį indą ir užpilame 50 ml šalto vandens ir paliekame išbrinkti (net jei vartojimo instrukcijoje rašoma užpilti karštu vandeniu).

Putojantį vyną supilame į puodą, supilame cukrų ir kaitiname, kol cukrus ištirpsta, vynas suputoja. Užvirti nereikia, ilgai virti irgi, tiesiog pašildyti, kol ištirps cukrus.

Į dubenį su brinkinta želatina pilame šiek tiek pakaitinto vyno, pamaišome, viskas tik suputoja ir akimirksniu ištirpsta.

Ištirpusią želatiną supilame į puodą su pakaitintu vynu. Pamaišome, kad viskas pasiskirstytų.

Į indelius kur bus želė sudedame uogas (plautas, atšildytas) ir užpilame vynu su želatina.

Dedam į šaldytuvą (stiklinaites galima uždengti maistine plėvele), kol sustingsta.

Skanaus!

Visų šventųjų dieną vakare gryždami iš kapinių namo užsukom pas tėvus. Mama jau buvo perspėjusi, kad bando naują pyrago – kepsnio receptą.  Kepinys, pyragas, kaip pavadinsi dingo nuo stalo greit ir dideliais šaukštais. Didžiausią skardą sukimšom patenkinti ir vis linksėdami: skanu, skanu. Baisingai skanus, mažoji gavo papildomą porciją namo parsivežt. Tą patį vakarą jos ir neliko. Neužilgo kepiau ir pati, mama piemenų pyragą kepė su žirneliais, o aš su pupelėmis. Turiu pasakyt vienodai skanu ir vėl, kaip aną kartą, didžiausia kepimo forma greit liko tuščia. Paprasta ir greita pagaminti, produktai paprasti, nieko įmantraus, gal todėl taip skanu.

Puikus, sotus patiekalas tiems, kas mėgsta mėsos ir bulvių patiekalus. Valgydama prisiminiau, kad apie tokį patiekalą pasakojo Beata. Tai britiškas patiekalas, piemenų pyragas arba shepards pie – kai gaminame su ėriena ir cottage pie – gaminamas su jautiena. Tai tirštas maltos arba smulkiai supjaustytos mėsos troškinys su svogūnais ir morkomis, o ant viršaus uždėta bulvių košės „kepurė“ ir iškepta orkaitėje.  Dieviškai skanu su rūgpieniu ar kefyru.

Reikės:

500 g neriebaus faršo (ėrienos ar jautienos, nadojau kiaulienos kumpio),

900 g virtų bulvių,

200 g konservuotų raudonų  pupelių,

250 ml mėsos sultinio (naudojau vandenį ir sultinio kubelį),

100 – 150 ml pieno,

1 didelės svogūno galvos,

1 didelės morkos,

1 – 2 saliero stiebų (neturėjau, neįdėjau – man nepritrūko),

1 AŠ džiovintų (ar šviežių) čiobrelių,

1 VŠ pomidorų padažo,

1 VŠ miltų,

25 g sviesto,

aliejaus,

druskos,

juodųjų pipirų,

3 česnako skiltelių,

1 AŠ „Vorčesterio“ padažo,

100 g fermentinio sūrio,

rugpienio ar kefyro pasigardinimui.

Kai faršas lieka smulkus, prisukame kaitrą ir  beriame miltus, išmaišome, sudedame nusunktas pupeles ir vėl gerai išmaišome.

Į sultinį sudedame pomidorų padažą, vorčesterio padažą ir viską supilame į keptuvę, išmaišome. Viską patroškiname dar kokias 10 – 15 min. Ragaujame, jei trūksta druskos ar pipirų – gardiname.

Virtas bulves su česnako skiltelėmis sugrūdame, gardiname sviestu ir pienu. Košė neturi būti nei labai sausa, nei labai skysta, geriau minkštutė, puri.

Į kepimo formą pilame mėsos troškinį. Paskleidžiame palei visą formą.

Ant mėsos sluoksnio dedame bulvių košės kepurę. Ją išlyginti galima šakute.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, arba kol viršus tampa rusvas. Baigiant kepti užbarstome tarkuotą fermentinį surį. Palaukiame, kol sūris išsilydys.

Valgome su rūgpieniu ar kefyru.

Skanaus!

Mėgstantys aitriai turbūt jau seniai pastebėjo, kad užsisakius, kur nors viešojo maitinimo įstaigoje, aitriais žymimus patiekalus, to aitrumo nė kvapo. Nesuprantu, kam žymėti kad sriuba, pica ar koks kitas patiekalas aitrus, jei to aitrumo tik kvapas… Pikta, kai pagalvoji, tai reiktų ir žymėt: lengvai aitru arba lietuviškai aitru, arba aitrumas adaptuotas lietuviškam gomuriui…

O aš susiradau tokį gerą prieskonių mišinį sriubai, jei viską darome pagal nurodytas proporcijas, tai sriubytė tikro egzotiško skonio ir žinoma aitri, normaliai, o ne „tipo“ aitri. Tai dabar verdu ir verdu sriubą su krevetėmis, vištiena, pievagrybiais, japoniškais makaronais ir žinoma aitriais prieskoniais.

TOM YUM PASTE vadinasi šie prieskoniai, juos radau Maximoje, egzotinių patiekalų skyrelyje.

Japoniškus makaronus pirkau Norfos parduotuvėje.

3 asmenims, aitriai tailandietiškai sriubai reikės :

1 pakelio prieskonių TOM YUM PASTE,

nedidelio gabalėlio smulkintos vištienos (naudojau vištienos šlaunelių mėsą be kaulų, vieną gabalėlį),

3- 4 pievagrybių,

japoniškų makaronų (šiek tiek mažiau nei vienas ryšelis),

vandens,

krevečių (naudojau virtas, sūryme).

Gaminame:

Pilame prieskonių pakelyje nurodytą kiekį vandens į puodą ir jį užverdame.

Į verdantį vandenį dedame prieskonius, smulkintus pievagrybius, vištieną ir verdame, kol išverda vištiena. Baigiant virti sudedame makaronus ir krevetes.

Skanaus!

Paskutiniu metu užvaldė aistra suši, o paskutinis vizitas į suši barą, buvo paskutinis lašas bandyti suši pasigaminti namuose. 

Nustebau. Pirma – naminiai tikrai tikrai skanesni, antra – gaminti juos vienas juokas. Kalbu apie į nori lapelius įvyniotą suši.  Paprasti, bet puikūs. Gal dar nemoku ryžių paruošti idealiai, ar suvynioti taip tobulai, bet skoniui tai tikrai nekenkia. Įdaras gali būti pats įvairiausias, ką sugalvojame, tą dedame.

Mano įdarai: kari vištiena, agurkas, kreminis sūris, saulėje džiovinti pomidorai, salotos. Keptos krevetės, agurkas, kreminis sūris, salotos. Kari vištiena, agurkas, pomidoras, kreminis sūris, salotos, svogūnų laiškai.

Pirmą kartą gaminant suši reikės:

suši ryžių,

nori lapelių (pakelyje 5 lapeliai, užteks 5 asmenims),

sojos padažo sumažintu druskos kiekiu,

ryžių acto,

vasabi pastos (žalia pasta, skoniu primenanti krienus),

marinuoto imbiero (imbieras skirtas burnai atgaivinti, prieš ragaujant kitokio skonio suši),

kilimėlio sušiams vynioti,

druskos,

cukraus.

Įdarui reikės:

kreminio sūrio,

pomidorų,

agurko,

avokado,

salotų lapų,

svogūnų laiškų,

keptų krevečių,

vištienos krūtinėlės pakeptos su kari prieskoniais,

saulėje džiovintų pomidorų,

Sirupui ryžiams laistyti: 4 šaukstai ryžių acto, 1 šaukštas cukraus, 1 šaukštelis druskos.

Gaminame:

Pirmiausia išverdame ryžius. Virti, kaip nurodyta ant pakuotės arba pirma ryžius gerai nuplauname, vandenį kečiam, kol lieka skaidrus. Nuplautus ryžius supilame į puodą ir užpilame vandeniu gerus 2,5 cm virš ryžių. Ryžius užverdame, prisukame kaitrą iki labai mažos kaitos (kaitlentėje iki 1 ) ir verdame ryžius ~ 20 min. Tuo metu galima pamaišyti. Po 20 minučių paliekame dar 10 minučių pastovėti, bet puodo dangčio jokiu būdu negalima nukelti.  Išvirusius ir pastovėjusius ryžius išimame iš puodo geriausia į plokščią didesnį indą ir paliekame atvėsti.

Kai ryžiai lieka tik truputį šilti sulaistome juos sirupu: atskirame inde pašildome ryžių actą, druską ir cukrų, kol ištirpsta cukrus. Gatu sirupu sulaistome ryžius.

Kai ryžiai paruošti galima gamint suši.

Ant bambukinio kilimėlio sušiams vynioti, patiesiame nori lapelį. Tiesiame blizgia puse į viršų,  juostelės nori lapelio turi būti vertikalios, arba kitaip turi žiūrėti ta pačia kryptimi kaip ir kilimėlio siūlės – išilgai.

Ant nori lapelio dedame saują ryžių, šlapia ranka ar šaukštu paskirstome juos palei visą visą nori lapelį, pabaigoje palikdami 2 cm nori lapelio neuždengtus. Ryžių sluoksnio storis turi būti, koks 1 cm.

Per vidurį ryžių sluoksnio dedame įdarus:

krevetes, pomidorus, agurko juosteles, susuktą salotos lapą, tepame šaukšteliu sūrio, įdaras jau jūsų fantazija.

Sudėjus norimą įdarą suši susukame į ritinėlį. Susukus ritinėlį, dar neišvyniojus iš kilimėlio, galima rankomis jį paspausti.

Ritinėlį supjaustome šlapintu peiliu, kraštus nupjauname, kad suši būtų gražesni.

Patiekiame suši su sojų padažų, vasabi pasta ir marinuotu imbieru.

Skanaus!

Šis plastilino receptas yra pirmoje Beatos knygoje „Beatos virtuvė“. Superinis dalykas, tiems kas turi vaiku. Mano mažoli lipdo nuo metų, ne kiek jinai, kiek mane verčia. Tai ir lipdom abi, lipdom… Kadangi pati prisidedu prie šio reikalo, tai jau turiu supratimą apie pastilinus. Naminis plastilinas – nuostabus, minkštas, lipnus, o liesti –  vienas iš geriausių, pirkti, garsių firmų, tai tik spalvomis gražūs, bet lipdyti jie kieti, nemieli liesti, arba birūs. Kai reikia kiškiui ar kam kitam ausytes ar nosytę prilipdyt ir nelimpa, o namie gamintas – limpa. Trupiniai, palikę kur ne vietoj, sudžiūna ir puikiai susišluoja. Laikyti namie gamintą plastiliną reikia arba šaldytuve polietileniame maišelyje arba uždarame indelyje. Tai saugus naudoti ir ekologiškas plastilinas, juk gaminame iš maisto produktų. O dar viena nuostabi šio plastilino savybė, svarbi mamoms, kurių vaikučiai viską mėgsta dėti į burną – jis toks sūrus, kad vieną kartą lyžtelėjęs daugiau niekada plastilino į burną nedės.

Pasigaminti tokį plastiliną –  juokų darbas, užtrunka tik kelias minutes. Specialių indų (kokių senų, nenaudojamų) virimui nereikia, nes po gaminimo, viskas puikiai išsiplauna.

Matavimo indas puodelis, kurio talpa – 150 ml.  Iš šio produktų kiekio išeis gana didelis, kaip greipfurtas, plastilino kamuolys.

Reikės:

2 puodeliai miltų,

2 puodeliai vandens,

1 puodelis druskos (smulkios),

2 VŠ aliejaus,

2 AŠ citrinos rūgšties,

maistinių dažų.

Gaminame:

Į indą pilame vandenį, druską ir visa kita,  kas nurodyta produktų sąraše.

Viską šaukštu sumaišome, kruopščiai maišyti nereikia, jei liks gumulų – tegul, ir dedame puodą ant viryklės, vidutinės kaitros.

Visą laiką maišome, maišyti darysis vis sunkiau. Viskas truks iki poros minučių, ne daugiau.

Kai masė lieka vienalytė nukeliame nuo viryklės, išimame plastiliną ar stalo ir perminkome. Karšta nebus, plastilinas bus šiltas, bet nebus karštas.

Svarbu plastino neperkaitinti, nes tada jis bus lipni košė, bet ne plastilinas.

Malonaus lipdymo!